Kartais susimąstai, kas gi po velnių ta tolerancija. Vieni sako, kad reikia toleruoti moterį su barzda, kiti teigia, kad tolerancija yra tada, kai gerbi kitos tautos žmones, o man rodos, kad tolerancija yra tada, kai moki dalintis.

Dalintis reikia su visais, su kačiukais, šuniukais, moterimis su barzda, kitataučiais ar kitos rasės žmonėmis, tačiau visuomet reikia dalintis saikingai, nenuskriaudžiant nei savęs, nei peržengiat kokias nors normas.

Mūsų šeimoje labai paprastais tolerancijos pavyzdys – nežadinti miegančios katės, leisti jai bent keliolika minučių pasnausti sušildytoje kėdėje. Tačiau mūsų šeimoje įprasta, kad kėdė yra ne kačiuko, todėl visada miegoti šioje kėdėje katei negalima, nes tai – darbui skirta vieta. Taip turi būti ir kitose srityse.

Kitataučiai neturi užgožti vietos gyventojų, kišti savo neperskaitomų ir neužrašomų raidžių į pasus, menkinti kalbą ar papročius, tradicijas. Taip pat reikėtų nesmerkti kitokių, o kitokie neturėtų reikalauti daugiau nei priklauso. Taigi, mes taip suprantame toleranciją – dalijamasi saule, kėdėmis, vieta, bet žinome saiką.

Neblogą tolerancijos pavyzdį turi ir Trakų vienkiemis: