Priklausomybė nuo kompiuterio: jaunimas vs senimas

Priklausomybė nuo kompiuterioOi kaip dažnai skambėdavo ir vis dar skamba (tik aš jau rečiau girdžiu), kad priklausomybė nuo kompiuterio yra baisi jaunimo problema. Niekada su tuo nesutikdavau, nes nepažinojau nei vieno žmogaus, kuris sirgtų tikrąja priklausomybe nuo kompiuterio ar kito IT įrenginio. Nepažįstu ir iki šiol, tačiau ir tie, kurie apie šią problemą garsiai kalbėdavo nepažinojo ir nepažįsta, dažniausiai. Tiesiog ilgesnis sėdėjimas prie kompiuterio ir tu jau esi priklausomas, negalintis atsiplėšti ir t. t. ir pan.

Problema – ne tik kompiuteriai

Nors akcentuojama priklausomybė nuo kompiuterio, televizorius, ko gero, daro dar didesnę žalą. Kuomet žmogus sėdi prie kompiuterio jis gali užsiimti labai įvairia veikla. Sunku pasakyti, ką veikia tas, kurį omenyje turi burbantysis, tačiau vienas sėdi ir žaidžia įvairius bukus kompiuterinius žaidimus nemokamų žaidimų puslapyje internete, kitas atsisiuntęs nelegalių žaidimų žaidžia tai vieną tai kitą, dar kitas žaidžia vieną žaidimą ir niekas iš aplinkos nežino, kad jį jau galima vadinti profesionaliu žaidėju, dar kitas Facebook’e bendrauja su skirtingais žmonėmis įvairiausiomis temomis, o n-tasis galbūt užsiima programavimu ir tai vėliau bus jo duona bei sviestu. Tęsti neverta, veiklų yra n. Tuo tarpu didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių dienas leidžia prie televizoriaus ir žiūri ne ką kitą kaip serialus: muilo operas, rusiškus kriminalus (kiek įsijungiu kur nors TV (namuose neturiu), tiek matau rusiškus kriminalinio tipo serialus) ir vakarėjant jau pažiūri žinias per tris skirtingus kanalus, nors praneša ten tas pačias naujienas, kurias aš ryte jau būnu perskaitęs kur kas išsamiau naujienų portaluose. Klausimas, kas labiau priklausomas? Tas, kuris veikia / gali veikti n skirtingų veiklų ir tobulina savo įgūdžius ar tas, kuris visą dieną žiūri serialus ir 15 minučių naujienas tris kartus? Laimė, jei vakare bent kokį pilnametražį filmą pažiūri.

Priklausomybė nuo knygųKnygos – dar viena priklausomybė. Skundžiamasi, kad jaunimas neskaito. Skaito, tik ne knygas, o Facebook’o žinutes, jei jau taip. Aš skaitau tik dalykinę literatūrą, kuri man suteikia žinių ar kitos naudos, grožinę literatūrą atsiverst pernelyg brangu: knygos kaina + laikas. Sakoma, kad skaitant žmogus tobulina savo kalbos įgūdžius – atsiverskit populiariausias knygas ir akys apraibs nuo klaidų (ypač jei knyga iš kokios nors pigesnių serijos). Sakoma, kad skaitant žmogus praplečia savo žodyną – tiesos yra, bet internete žodynas dar greičiau plečiasi. Sakoma, kad skaitant žmogus tobulėja dvasiškai – atleiskit, nežinau, ką tai reiškia.

Mano močiutė atvažiuodama į svečius pas mane ar pas mano tėvus kelia vieną didelę problemą – negali būti ilgiau kelių dienų, nes baigiasi jos knygos, paimtos iš bibliotekos ir ji nebeturi ką skaityti. Mano bibliotekoje ji nėra lankiusis, tačiau Švenčionių bibliotekos lobyną jau spėjo įvertinti ne kartą. Vilniuje jos biblioteka net knygas užsakinėdama atsižvelgia į jos pageidavimus, jei tik tai tuo metu įmanoma. Ar tai ne priklausomybė? Tuo tarpu kompiuterio ji bijo kaip velnio ir visą laiką atsako: kam man kompiuteris, jei tau paskambinus sužinau viską ko man reik?

Kompiuteris ir senjorai

Senjoras prie kompiuterioVisgi, ne visos močiutės tokios kaip ši mano. Kai kurios senjoros ir jų senjorai taip priprato prie kompiuterio ir interneto, kad dingus ryšiui ar sugedus kompiuteriui išgyvena labiau nei netikėtai pasibaigus jų svarbiausiems vaistams.

Vieni priklausomi nuo naujienų (atsivertus portalų komentarus galima pamatyti, kad kai kurie etatiniai komentatoriai yra ne kas kitas kaip pensinio amžiaus piliečiai), kiti nuo serialų, dar kiti nuo Skype’o (dažniausiai tie, kurių artimieji užsienyje). Pabandyk tokiam pasakyt, kad negali pataisyt jo kompiuterio dėl vienos ar kitos priežasties, o kiek kartų jau girdėjau, koks kiaulė interneto tiekėjas 🙂

Iš esmės, yra du tipai senjorų:

  • Bėgantys nuo technologijų,
  • Prisirišantys prie technologijų.

Tarpinis variantas toks retas, kad jį pastebėti sunku. Panašiai ir su knygomis, vieni skaito nuolat ir bibliotekose lankosi dažniau nei susitinka su vaikais ir anūkais, o kiti jei ir perskaito vieną kitą knygą, tai tik dėl to, kad neturi daugiau ką veikt, pavyzdžiui, niūrų žiemos vakarą ar rytą, kai vyksta televizijos profilaktiniai darbai.

Aš ir priklausomybės

Priklausomybė nuo kompiuterio, priklausomybė nuo telefono – šitas dvi diagnozes girdėjau n+1 kartą, bet ar tai tiesa? Taip, telefoną turiu krauti kiekvieną mielą dieną (tiksliau naktį), nes naudojuosi juo aktyviai. Ar aš be jo galiu? Taip, nors iš tiesų keista kur nors išeiti be jo. Be to, visuomet kaip tyčia jo prisireikia arba man, arba manęs kas nors aktyviai ima ieškoti, todėl stengiuosi nesiskirti. Manau, kad tai daugiau saugumo, užtikrintumo jausmas, bet ne priklausomybė.

Priklausomybė nuo kompiuterio? Visiškai taip, nes tai mano darbas, tai vienas iš puikių būdų palaikyti ryšį su REALIAIS draugais ir pažįstamais, giminaičiais. Mano Facebook’e vos vienas kitas žmogus, su kuriuo nesu bendravęs gyvai, mano el. pašto dėžutės (o jų yra dviženklis skaičius) per dieną apie naujus laiškus praneša po keliasdešimt kartų, tad ilgam atsitraukti nuo kompiuterio net ir nelabai galėčiau (į nemažą dalį turiu atsakyti). Kompiuteris man atstoja ir knygas (skaitau tiek kompiuteryje, tiek el. knygų skaityklėje, kurią laikau labai patogiu išradimu ir kur kas pranašesne nei popierinės knygos (be to ir akim kenkia mažiau), ir televizorių, kurio atsisakiau dar gyvendamas Vilniuje, ir žaidimus, ir muzikos grotuvą… Taip, be kompiuterio sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą, kaip ir be elektros, vandentiekio su kanalizacija, patogių drabužių. Kadaise juk ir elektra atrodė velnio išmonė, bet be jos dabar sunkiai būtų galima išsiversti, tiesa? Ar šią priklausomybę reikia gydyti? Labai abejoju.

Priklausomybė – slidus reikalas, o priklausomybė nuo kompiuterio pernelyg dažnai nepelnytai diagnozuojama jauniems žmonės. Kompiuteris yra progreso dalis, kuri neišvengiama, todėl juokingi tėvų ribojimai po 30 min per dieną yra ne kas kita, kaip dar didesnės problemos gimdymas. Kaip sakiau psichologijos (atrodo raidos…) dėstytojai – saikas yra svarbiausia, kompiuteriai yra šių laikų būtinybė, tačiau ji manęs nesuprato, nes jos nuomone, vaikai iki 12 ar 14 metų (nepamenu tiksliai) iš viso neturėtų sėsti prie kompiuterio. Taip Lietuvoje daugiausiai ir stoja į šokius, socialinius mokslus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *