Atsakas į 7 dalykai, dėl kurių lietuviai, lyginant su norvegais, atrodo kaip laukiniai (15min.lt)

Vaikai iš NorvegijosNaujienportalio 15min.lt skiltyje Įkrauk (ją pildo bet kas) pasirodė straipsnis „7 dalykai, dėl kurių lietuviai, lyginant su norvegais, atrodo kaip laukiniai“. Straipsnis niekuo nenustebinantis ar išskirtinis, tačiau pateiktos 7 priežastys tikrai ne pačios geriausios ir tiesiog norisi joms (nors ir ne visoms) paprieštarauti. Pabandysiu paaiškinti kodėl. Tiems, kurie to straipsnio neskaitė, mano įrašas gali būti nesuprantamas, tad siūlau pirmiau paskaityti straipsnį.

Automobilio dokumentų vežiojimasis piniginėje

Piniginė su euraisAutorius teigia, kad tikrą lietuvį nesunku atpažinti iš rankinės, dažnai vadinamos piderastke, arba storos piniginės, kurioje telpa šūsnis dokumentų. Mano piniginėje (o kartais ir ne joje) būna tik vairuotojo pažymėjimas ir automobilio techninis pasas, kurio dydis panašus į 20 eurų banknoto, tik ne toks ilgas. Draudimas, techninės apžiūros lapas, pakeitęs nedidelę knygutę, puikiai randa savo vietą automobilyje, tad jų tikrai nebūtina nešiotis – ilgapirščiams nuo šių dokumentų daug lengviau nebus. Straipsnelyje rašoma, kad norvegams viso to nereikia, nes visi duomenys yra kompiuterinėse sistemose. Kažkodėl abejoju, ar norvegai gali važinėti be jokių dokumentų. Vairuotojo pažymėjimas, kiek žinau, būtinas visose Europos valstybėse, o dėl techninio paso dar abejoju, bet visgi, jei automobilis yra ne vairuotojo vardu, kaip įrodyti, kad tu jo nepavogei? Tuo tarpu dėl draudimo ir techninės apžiūros iš dalies sutinku, spausdinto jų varianto galėtų ir nelikti (na, arba jis galėtų būti tik kaip papildomas įrodymas iškilus problemoms, tačiau nebūtinas kiekvieną kartą), bet:

  1. Tai ne lietuvio problema, o valdžios, kuri gana ilgai kalba apie šių dokumentų nebūtinumą, bet vis dar nepadarė, kad jie būtų nebūtini;
  2. Juos piniginėje ar tašiuke nešiojasi tik retas žmogus. Pastebėjau, kad jų daugiausia turguose ir emigrantų tarpe, taip pat kai kuriuose konkrečiuose Lietuvos miestuose / miesteliuose.

Skardinių perdirbimas

SkardinėStraipsnio autorius nustebino norvegą sulankstydamas skardinę, kad ji užimtų mažiau vietos. Norvego nuomone, tai taros niokojimas, nes skardines reikia perduoti perdirbti. Tamsokas žmogus, jei mano, kad skardines tik išplauna. Iš skardinių dažniausiai gaminamos ne maistui skirtos dalys, panaudojamas aliuminis, kuris gali tapti bet kuo, pavyzdžiui, automobilio dalimi. Ir tam tikrai nereikia išlaikyti formos. Žinoma, jei supirkimas vyksta tik per automatizuotus aparatus, tai tikrai gali būti keblu atpažinti suspaustą skardinę, tačiau apie kokią tuomet aplinkosaugą ir ekologiją kalbama, jei netaupoma erdvė. Tai gali būti ir dažnesnis važiavimas į prekybos centrą, nes tikrai ne ant kiekvieno kampo tie aparatai, pasirinkimas vietoj ėjimo pėsčiomis į parduotuvę vykti automobiliu (su didžiuliu maišu skardinių ar plastikinių butelių tikrai ne itin patogu eiti į parduotuvę, net jei ji ne toliau kaip už kilometro).

Siūloma versti visus verslininkus supirkti ir perdirbti tarą (tiek stiklą, tiek aliuminį, tiek plastmasę). Na gerai, autorius greičiausiai turėjo omenyje (primena teksto suvokimo užduotis mokykloje, kai pasako vieną, turi suprast kitaip), kad supirktų gamintojai, kurie gamina gėrimus. Investuoti į perdirbimą mažai gėrimų gamintojai nebūtų labai lengva, o esant prievolei susidarytų puiki terpė išpūsti perdirbimo paslaugų kainas – prasidės pikti žmonių komentarai, kad viskas Lietuvoj brangsta. Nesakau, kad perdirbimas yra blogai, tačiau ir šiai dienai yra superkama plastikinė ir aliumininė tara, stiklo dūžis. Kainos iš tiesų juokingos, tačiau didžiausia problema – eilės. Iš kokių 10 pastarųjų pridavimų bent 8 kartus teko ilgai laukti, vieną kartą iš jų dėl eko taško (kuris bene vienintelis superka kur nors patogiai mieste, o ne pramoniniuose rajonuose ar už miesto ribų) pietų ir bent trečdalį laukimų teko klausytis benamių tarpusavio ginčų. Pasijauti ne kaip ir stengiesi vengti taros pridavimo. Visgi, straipsnyje teigiama, kad benamiai atsisako taros. Matyt, vis susiduriu su žemiausio lygio benamiais, kurie tempia didžiausius maišus plastikinės taros, skardinių ir gauna visai neblogai.

TA ir rūdys

Surūdiję automobiliai
Apie tokio lygio rūdis nekalbam 🙂

Šioje vietoje sutinku su autoriumi, techninės apžiūros metu iš tiesų pernelyg kabinėjamasi prie rūdžių. Pamenu, nepraleido vien dėl degtukų dėžutės dydžio rūdies ant automobilio bagažinės dangčio. Rūdys paviršinės, ne kiaurai praėjusios metalą. Suprantu, kad rizikinga kuomet yra surūdijusios važiuoklės detalės, tvirtinimo elementai ar pan., bet kuomet rūdys tik estetinės…

 O dėl Rat ar Rusty stiliaus automobilių, tai ne tik įsivaizduojam, bet ir matėm.

Eismo reguliavimas

Eismas greitkelyjeAutorius teigia, kad Norvegijoje nėra spūsčių. Negaliu patikėti, kad Osle piko metu nėra spūsčių, negaliu ir viskas. Tačiau sutinku, kad kai kuriuose keliuose Lietuvoje spūstys atsiranda iš niekur. Deja, dėl to didelė kaltė kliūna ne eismo reguliavimo specialistams, o vairuotojams, kurie pajudėdami nuo sankryžos palieka 5-6 automobilių ilgio dydžio tarpus ar pavaidina gudresnius ir apvažinėdami spūstį sudaro naują, kol juos kas nors įleis. Vairavimo kultūrų skirtumai iš tiesų dideli, tačiau Norvegai toli gražu ne patys geriausi vairuotojai, nors saugumas keliuose (prisiminus, kad ten ilga žiema ir daug kalnų) labai didelis.

Teismų sistema

TeisingumasAutorius mano, kad Lietuvoje teismų sistema absurdiška, nes teisiami net 30 centų maišelį pavogė žmonės. Siūlau nepamiršti, kad už smulkias vagystes į vieno MGL taikomas straipsnis iš Administracinių teisės pažeidimų kodekso, tad teismai vyksta labai greitai ir paprastai (išskyrus išimtinius atvejus), nes nelieka ikiteisminio tyrimo ir kitų formalumų. Dažniausiai dėl smulkmenų ar netyčinės vagystės (įsidėjus į kišenę smulkų daiktą, kuris maišė laikant rankoje) niekas net policijos nekviečia, priverčia susimokėt ir t. t. Tuo atveju, kuomet kviečiama policija, tenka vadovautis formalumais, tačiau ir policininkai neretai siūlo prekybos vietoms ir netyčiniam vagišiui susitarti. Deja, bet kai kurių apsaugos darbuotojų, o kartais ir policijos pareigūnų mentalitetas Lietuvoje nėra labai aukštas, vyrauja mąstymas, esą apsauga ar tarnyba policijoje suteikia viršumą. Iš kitos pusės, toks mąstymas po truputį blėsta ir situacija kinta į gerą, su visokiais šuoliais, žinoma.

Visgi, Norvegijoje irgi su teismais yra problemų, bene geriausiai tai išryškėja dabar eskaluojamos situacijos, kuomet atiminėjami vaikai. Kodėl gi atimami vaikai, o ne deportuojamos tokios šeimos, kurios pažeidžia Norvegijos vaikų teises, tačiau nori auginti savo vaikus ir tam puikiai tinka Lietuva?

Garantinis aptarnavimas

Va šioje vietoje tai tikrai sutinku, kad garantinis aptarnavimas Lietuvoje yra labai žemo lygio. Beveik visų gerai žinomų gamintojų garantiniu aptarnavimu užsiima kelios įmonės. Taip pat labai dažnai sugedęs daiktas yra paimamas maksimaliai ilgam laiko tarpui, neradus gedimo klientas išdedamas į šuns dienas, o jei gedimas pasikartoja imama aiškinti, kad neturi ką veikt (MTTC ir Service Net stilius). Tuo tarpu daugelyje kitų šalių gedimai šalinami per kelias darbo dienas ar net valandas, lengvai pakeičiamas daiktas nauju ar grąžinami pinigai. Su geru garantiniu aptarnavimu esu susidūręs vos keletą kartų. Vieną kartą, kuomet kvailiojo funkcijų (o gal temperatūros) ratukas orkaitėje, kitą kartą kai sugedo Ermitaže pirkta akcinė pigi lenkiška vaisių džiovyklė – pinigai buvo grąžinti tą pačią minutę ir kuomet sugedo šaldytuvas su pratęsta garantija – meistras atvyko greičiau nei buvo žadėta (nors vis tiek tai užėmė kelias dienas).

Šunys

Šunys žaidžiaDėl šunų labai subjektyvu. Norvegai, matyt, labiau pasitiki savo šunimis nei Lietuviai. Visgi, nebūčiau labai linkęs tikėti, kad visi šunys ramūs ir neagresyvūs, tuo labiau, veislių yra ne viena dešimtis. Tikiu, kad į parkus tie, kurių šunys yra agresyvesni tiesiog neina, todėl ir galima matyti visus be antsnukių, draugiškai kartu bendraujančius. Mane iš tiesų labiau erzina kitas dalykas – minų laukas. Suprantu miške, kur nors nuošaliau, kur žmogus kojos nekelia, tačiau kai pridirbta vos ne vidury šaligatvio ar ant pievelės iš karto už automobilių (sėkmės neįsilipant atidaryti bagažinę, o kartais ir dureles) – pikta. Tiesa, Lietuvoje dabar prasidėjo akcija, skirta bausti tokius šeimininkus, kurie viską palieka, tačiau pažvelgus iš kitos pusės, šiukšliadėžių ar konteinerių trūksta, iš kai kurių parkelių ar gatvių gali tekti paeiti ne vieną kilometrą iki artimiausios vietos, kur išmesti „kvepiantį pyragą“. Patiko Prahoje ~2005-2006 matyta situacija – įrengtos šiukšliadėžės ir net padėti nemokami maišeliai surinkimui. Tuo tarpu mūsų krašte specialūs maišeliai kainuoja labai nemažai.

Iš tiesų nesutinku su autoriumi, kad esame laukiniai. Lietuvoje situacija šiek tiek pagerėjusi, lyginant kokia buvo prieš 10 metų ar dar daugiau. Be abejo, iki skandinaviškos ramybės, tvarkos mums toloka, tačiau esame skirtingų kraštų, skirtingų papročių ir įpročių tautos. Džiugu vien tai, kad tobulėjame, o ne degraduojame, nors dažnai stengiamasi įrodyti kitaip. Tuo tarpu lyginti norvegus su lietuviais yra labai sunku ir netgi nelabai įmanoma, tuo labiau, jei lyginami emigrantai (nekalbu apie tuos, kurie dirba intelektualų ar kitą aukštos vertės darbą) ir vietiniai norvegai. Tai labai skirtingos žmonių grupės. 15min.lt straipsnyje lyg ir bandyta lyginti pačias šalis, tačiau kai kurie punktai tikrai atrodo šiek tiek pagražinti, pamatyta tik dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.