Kažkada sakiau, kad buto niekada nepirksiu. Nusipirkau. Kažkada retoriškai klausiau, koks durnius gali pirkt butą kaime? Nusipirkau. Kažkada sakiau, kad jei jau ir teks pirkt butą, tai tikrai ne pirmam aukšte, o kuo aukščiau. Nusipirkau pirmam. Išvada, niekada nesakyk niekada. Visgi, ne apie niekada rašyt noriu, o apie gyvenimą pirmam aukšte, to pliusus ir minusus.

Šaltis

Tai dalykas, apie kurį visai negalvojau anksčiau. Iš tiesų, šaltis, bent jau senos statybos daugiabutyje, tikrai didesnis pirmam aukšte nei viršutiniame. Vasarą tai – privalumas, žiemą – didelis ir riebus minusas. Šaltis eina iš visur – iš rūsio, ypač kai kiauri rūsių langai ir niekas nenori jų susitvarkyti, iš laiptinės, kur nuolat vaikšto žmonės ar iš viso paliekamos atviros durys dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Kaip bebūtų, su karščiu kovoti paprasčiau ir pigiau nei su šalčiu, tad bent jau šį kartą (nebūtų žiema…) sakau, kad tai minusas.

Taškas trūkumų naudai 1:0

Panorama

Pirmas aukštas ir panorama derinasi tik tuo atveju, jei namas stovi ant kalno ir priekyje niekas kitas namo nepastatė. Deja, tokias vietas ant pirštų suskaičiuot galima, o ir butų kainos ten ne ką mažesnės nei individualaus namo. Klausimas, ar vertas vaizdas didesnių pinigų? Aš pro langą nežiūriu beveik, nors ir vis pagalvoju, kad vaizdas į ežerą būtų malonesnis nei į supynes kieme.

Trūkumai laimi 2:0

Triukšmas

Kiekvienas ateinantis į laiptinę žmogus gali būti išgirstas. Šiek tiek (o gal ir visai nemažai) priklauso nuo buto durų, tačiau laiptinės durų trenksmas ar sniego nusitrepsėjimas puikiai girdisi. Papildomai apie ateinančius, kartais ir išeinančius gali pranešti šuo, bet tik apie tuos, kurie, šuns manymu, eina per garsiai. Visgi, labai naiviai tikiu, kad pakeitus duris ir jas sandariai sumontavus galima šios problemos išvengti. Automatiškai – pirmam aukšte reikia tvirtesnių, geresnių ir, aišku, brangesnių durų vien dėl triukšmo, ne tik saugumo.

Trūkumams dar vienas taškas ir rezultatas jau labai negražus – 3:0

Gali trepsėt ir niekas nepyksta

Atrodytų nesąmonė, bet iš tiesų žinau atvejų, kuomet kaimynai dėl kiekvieno garsesnio treptelėjimo kelia skandalus ar net skundžiasi policijai. Tai tikrai užknisa ir gali kilti nemenkų problemų jei namuose auga vaikas, yra šuo, katinas ar pačiam nesinori vaikščiot avint poralonines šlepetes.

Pirmas mažas pliusiukas ir 3:1 vis dar laimi trūkumai.

Bet yra kita bėda – virš galvos gali gyventi drambliukai, kurie nuolat trepsės. Menkai, bet ir tai erzina. Minuso dėt negaliu – virš manęs tuščias butas, tad tyla ir ramybė.

Nereikia sunkių krepšių nešti aukštai

Pavadinimas pasako viską. Mes mėgstam apsipirkti daug ir ilgam, nes parduotuvės užknisa juodai, kaip Mamontovą popsas. Susinešt visus pirkinius nėra labai lengva, tenka eiti per kelis kartus, todėl pirmas aukštas tikrai yra jėga. Didelis pliusas ir artėjama prie lygiųjų – 3:2 vis dar trūkumų naudai. Na, gelbsti kažkiek liftas, bet ir jie atima laiko daugiau – vis tiek pirmiau tenka pasiekti pirmą aukštą, kuris mums jau galutinė stotelė.

Galvos po langas

Žiemą to nesijaučia, o ir langai į vidinį kiemą kiek mažina skaičių, tačiau vasaros metu bent kartą per dieną kas nors praeina tiesiai po langu – sėdi, dirbi ir matai pakaušį. Kadangi kieme katinų daugiau nei viso namo gyventojai turi automobilių, vaikai su jais žaidžia, gaudo ir triukšmas didėja. Be viso to, kažkaip nejauku, kai tu gali girdėti, ką kiti kalba lauke, tikėtina, ir tave gale girdėti. Ne visus pokalbius verta leisti išgirsti pašalinėms ausims. Dar vienas minusas… 4:2

Išsisukus koją

Pavasarį nusprendžiau nušauti du zuikius vienu šūviu – pabėgioti ir šunį pavedžioti. Galiausiai tai baigėsi išsisukta koja. Nepaisant visko, šunį vedžiot reikėjo, į lauką išeit taip pat. Pirmas aukštas buvo palaima, nes sunkiausias darbas – lipti laiptais, tiek aukštyn, tiek žemyn.

4:3

Vežimėlis iš 4 aukšto?

Tie, kurie turi ar neseniai turėjo vežimėlinio amžiaus vaikų, puikiai žino, kaip smagu nusitempti vežimą iš 4 ar 5 aukšto žemyn, o po to užtempti aukštyn. Pirmas aukštas tikrai geriau šiuo klausimu. O ir šiaip su vaikais paprasčiau, mažiau laiptų, mažiau pavojų ir mažiau sunkaus nešimo.

Lygu – 4:4

Iš tiesų, specialiai pritempiau prie lygaus rezultato, nes pirmas aukštas turi ir savų trūkumų, ir savų privalumų. Jei tektų rinktis butą, į aukštą kreipčiau ganėtinai mažai dėmesio, tačiau vis dar turiu trauką gyventi aukščiau (psichologiškai maloniau žinoti, kad matau daugiau, net jei per langą ir nežiūriu). Tačiau butas niekaip neprilygs nuosavam namui, kur turi savo kiemą, jokių kaimynų po tavim, virš tavęs ar šalia.

Butas – gerai, kol gyveni be vaikų, neturi ir nenori turėt šuns, dirbi miesto centre, grįžti į namus tik pernakvoti.

Namas – puiku, kai šeima jau didesnė, o pomėgiai susiję bent kiek su gamta, savaitgalius dažniau leidi namuose nei klubuose ar baruose, turi automobilį ir nenori jo palikti už trijų namų, paralelinėje gatvelėje.

Kotedžas – buto ir namo trūkumų junginys, negalintis pasigirti nei vieno, nei kito privalumais.