Prieš 3 metus pabėgom iš Vilniaus. Tačiau nesame tie, kurie į jį bet kokia kaina nebegrįžta ir vengia ratu. Grįžtame ir gana dažnai, kartais dienai, kartais dviem, o kartais net ir dviem savaitėm, kaip buvo šį kartą. Tačiau šį kartą išskirtinai daug dėmesio skyrėm bendravimui – kiek pavyko, tiek susitikom su seniai nematytais draugais – tai daug įdomiau ir smagiau nei pažymėti dar vieną aplankytą vietą žemėlapyje.
Nors pagrindinė atvykimo priežastis buvo susijusi su sveikatinimo paslaugomis ir darbo reikalais, bet daugiausiai emocijų, įspūdžių ir įkvėpimo parsivežėme iš tų bendrų kelių, o gal viso ir keliolikos, valandų buvimo su pozityviais žmonėmis. Būtent tai ir džiugina, kad mus supa pozityvūs žmonės, kurie į viską žiūri kaip į galimybes, o ne problemas. Matyt dėl to nei vienas nesėdi ir nelaukia, kol iš dangaus nukris darbas ir gera alga, visi jie veikia, stengiasi, siekia.
Šių dviejų Vilniuje praleistų savaičių metu net du kartus (mažai trūko, kad būtų ir trečias kartas) lankėmės Vingio parke. Per tą laiką, kol negyvenu Vilniuje, lankausi čia daugiau nei gyvendamas. Paradoksalu, bet taip būna su daugeliu dalykų, kol šalia, tol nepasinaudoji proga, kai nutolsti – dažniau lankaisi ar lankai, jei tai žmonės.
Vingio parkas žavi savo erdvėmis ir besirenkančiais žmonėmis: longboard’ininkai, dronų pilotai, aitvarų laidytojai, riedutininkų ir dviratininkų būriai, šeimos su vaikais, paspirtukų gerbėjai, vaikščiotojai lynu ir netgi sutikome vieną vienaračio vairuotoją – žmonių čia tikrai daug ir visi jie skirtingi, bet vienas kitam beveik nemaišo.
Supaprastėjo ir erzinantys apsipirkimai
Pastaruoju metu atradom būdą išvengti prekybos centrų – tai „Barbora“. Nors prekių pasirinkimas ir ne visai toks, kokio norėtume, trūksta kai kurių produktų, prie kurių esame pratę, tačiau tai menkas nuostolis – viską atperka ta galimybė niekur nevažiuoti. Laiko prasme sugaištam panašiai (jei neskaičiuoti kelionės į prekybos centrą, kuri trunka labai įvairiai, priklausomai nuo dienos meto), nes pereiti visas prekių kategorijas su mintimi kad nieko nepamiršt, reikia beveik valandos. Ir vis tiek ką nors pamirštam. Laukiu nesulaukiu tos dienos, kai prekes pristatinės kas nors visoje Lietuvoje (štai ir kaimo trūkumas…), žada, jog dar šiais metais, tik ne „Barbora“, o kažkokie naujokai – „zzz.lt“. Man patinka!
Bėsimėgaudami bent kiek geresniu oru (deja, jis džiugino ne visas dvi savaites) ne tik Vingio parką aplankėm, bet ir netoli gyvenamos vietos esantį parkelį, pasižmonėjome gyvenamajame rajone ir pastebėjome smulkmenas, į kurias anksčiau neatkreipdavome dėmesio, pavyzdžiui, staiga dingusias plyteles iš šaligatvio ar rytinius miegamojo rajono parduotuvės pirkėjus ir jų pirkinius – 8:30 parduotuvėje Karoliniškėse dominuoja vyriškos lyties, vyresnio amžiaus gyventojai, perkantys pigų alų, kurį išgeria 50 metrų spinduliu nuo parduotuvės įėjimo. Rašalas ir degtinė geriau „eina“ vakare.
Ar po šių dviejų savaičių aš noriu grįžti gyventi į Vilnių? Ne. Dar kartą įsitikinau, kad klydo visi tie, kurie prognozavo, jog iš kaimo į miestą grįšiu per pirmus metus (nors ir buvo pasitaikiusi ne viena proga). Per pirmus metus aš tiesiog pamilau gyvenimą kaime, per antrus tik dar giliau įleidau savo šaknis.