Dar vienas pusmetis ugdymo šeimoje praėjo. Bendrai jau visi mokslo metai. Atrodo labai neseniai praeitas blog’o įrašas buvo, bet iš tiesų pusmetis prabėgo. Prabėgo labai greitai. Ir vakar (ne)oficialiai uždarėme mokslo metus su savo mokykla. Norėjau rašyt naująja, bet per metus ji tapo tokia sava ir artima, kad nuo „naujosios“ epiteto nutolo šviesmečiais. Nors ugdymas šeimoje ir nevyksta mokykloje, bet ryšys labai stiprus ir vaikams, ir tėvams. Manau, pritars dauguma „kolegų“.

Ar šie mokslo metai buvo kitokie? Tikrai taip. Nereikėjo keltis ir skubėt į pamokas, nereikėjo nervingai stebėt laikrodžio ir sukt galvos, kodėl gi Ąžuolas negrįžta iš pamokų laiku, ar spės grįžti į Menar būrelį, nes ir vėl liko po pamokų (jei bent kas informuotų apie tai laiku…)Viso to nebeliko. Kaip ir nebeliko sunkiai įsivaizduojamo 7-mečio pervargimo kai grįžta iš mokyklos 14-15 val. (o kartais ir dar vėliau) ir turi iš karto kibt į namų darbus, kurių dar bent 2-3 valandom. 9-10 valandų darbo diena pradinukui? Normalu, matyt.

Viskas, kas „normalu“ pasidarė praeitu etapu. Pamokos šeštadienį ir sekmadienį? O kodėl gi ne, nes pirmadienį ir antradienį laukia kelionė, pramogos ar dar koks įvykis. Mums nebeliko skirtumo, kuri diena yra mokslo, o kuri visiškai laisva. Bloga nuotaika? Nekokia savijauta? O gal pasakiškas oras? Jei aš galiu atidėti savo darbus (deja, ne visus), tai kodėl to negali vaikas? Vaikas, kuriam pavasario saulė reiškia, jog jis gali užsiimt sau patinkančia veikla lauke. Pavyzdžiui, sodinti gėles. Be viso to, tai kartu ir mokymosi dalis. Pačiupinėt sėklą ar svogūnėlį, stebėt kaip iš vikšro išsivysto drugelis (jei jo nepagauna katės), apskaičiuoti ne kvailus pratimus pratybose, o litrus laistytuve – patyriminis mokymasis, kurio taip siekia švietimo sistema, bet dažna mokykla tam neturi nei galimybių, nei noro. Net ir naujosios programos prasilenkia su realiomis galimybėmis.

Vaikų norai jau aiškūs

Kadangi antrąjį pusmetį Nemunė buvo pakeitus savo darželį (jokių realių galimybių viduryje mokslo metų pereiti į ugdymą šeimoje yra žiaurus nesusipratimas teisės aktuose) buvom pasiūlę galimybę jai kartu su naujais draugais keliauti ir į pirmą klasę. Nereikėjo nei vieno jos žodžio, atrodė, kad suvalgys mus žvilgsniu. Ne dėl to, kad nepatiktų vaikai darželyje ar kitos problemos ją ten slėgtų, bet dėl to, kad žino, kuo baigėsi dveji mokslo metai jos broliui. Ištarė griežtą „NE“. Jos tikslas labai konkretus – ta apvali mokykla ir pamokos namie. Išleidimas tiek į vietinę mokyklą, tiek į bet kurią kitą „tradicinę“ – žiauri bausmė šiam vaikui.

Ąžuolui lygiai taip pat. Jei pradžioje ugdymas šeimoje kėlė nerimo ir jam, atrodė lyg bausmė už netinkamą (labiau netinkamą mokytojams, bet ne jam) mokymąsi mokykloje, tai šiandien, net ir su tokia griežta mokytoja – mama – jokių kalbų apie grįžimą į mokyklą, apie kasdienį pamokų lankymą ar mokymąsi klasėje. Na, nebent užsiminus, kad jei nesimokysi eisi į normalią mokyklą, bet čia jau galima ir prie psichologinio smurto pritraukt. Stengiamės tokių frazių namuose nevartoti.

Baubas, kuriuo visi gąsdino – socializacijos stoka

Prieš metus bene silpniausiai buvau pasiruošęs atsikirsti skeptikams dėl socializacijos. Man žmonių masės nereikia. Man patinka dirbt vienam. Negaliu pakęst kalbėjimo per 5 cm nuo mano veido, kasos eilėje į sprandą kvėpuojančių žmonių. Kai pasiilgstu žmonių keliauju į renginius. Hakatonai, konferencijos, koncertai ar kitokie susitikimai puikiai kompensuoja man viską. „Bet juk čia vaikai!“ – dažniausiai tai girdėdavau į tokį savo išsireiškimą.

Apie socializaciją praeitoje Ąžuolo mokykloje ar, tuo labiau, Nemunės pirmajame darželyje net nenoriu pradėt – verta atskiros knygos, filmo ar kito dokumentinio kūrinio. Galima ieškot teigiamų dalykų, bet čia jau mokslinis tyrimas. Tuo tarpu šiandien mūsų vaikai lanko online būrelius, ten bendrauja su kitais vaikais, kasmet laukia vasaros stovyklos, kurioje taip pat kiti vaikai, turintys bendrų interesų, susitinka su draugais, giminaičiais ir puikiausiai sutaria, randa bendrą kalbą (net jei kasdien vartojamos kalbos skiriasi), žaidimų, džiaugiasi kiekviena išvyka į mokyklą, ar tai būtų mugė, ar bet koks kitas renginys. Susimatydami kas keletą savaičių turi vienas kitam ką papasakoti ir nespėja vienas kitam atsibosti taip, kaip kartais atsibosta klasės „draugai“.

Ugdymas šeimoje ir „tikri draugai“

Deja, dar labai gaju manyti, kad klasė, universiteto grupė yra tie „tikrieji draugai“, o ugdymas šeimoje tokios galimybės nesuteikia, nors seniai taip nėra. Pagalvokit, iš kur yra Jūsų artimiausi draugai. Kaip jie atsirado gyvenime. Ir tuo pat metu pamąstykite, su kiek bendraklasių ar bendrakursių vis dar draugaujate. Gal daug tokių dar turi tie, kurie gimė, augo ir planuoja pasibaigt tam pačiam kieme, iš kurio buvo nutolę ne daugiau kaip 5 km, išskyrus tą vieną kartą prieš 10 metų kai buvo Palangoje ir atsimena kelionę kaip baisią kančią. Mano draugų sąraše žmonių iš mokyklos (nors mokiausi net trijose) ar studijų labai mažai. Iš darželio net nepamenu nei vieno. Kodėl? Nes tai žmonės, su kuriais nesiejo jokie bendri interesai, išskyrus vieną – prievolę mokytis kartu. Primena Indiją su primestomis vestuvėmis. Kaip patys draugai indai juokauja – per laiką pripranti ir sutampi.

Vasara

Atėjo vasara, praeitą sekmadienį mokykloje vyko mokslo metų baigimo šventė ir, atrodo, iki rugsėjo 1 turėtume pamiršt mokyklą. Bent jau taip pamenu iš savo mokyklos laikų. Bet ne. Vasarą mokyklą dar aplankysime, turime ten ką veikti. Viena iš veiklų – Ąžuolas turi ir nori (nes vis klausia „TAI KAAAADA??“) pristatyti savo metų projektą. Nebuvo progos gegužę, rasim progą liepą ar rugpjūtį. Kokia mokykla priimtų liepos mėnesį į svečius? Reta, nes gi atostogos!

Kiek aš dar kalbėsiu apie ugdymą šeimoje?

Daug. Kalbėsiu, nes tai „kažkas tokio“, apie ką dauguma bijo kalbėti. Dėl spaudimo, neigiamos reakcijos ar beverčių komentarų iš tų, kuriems kariuomenė yra pagrindinė vyriškumo mokykla, kiekviena moteris privalo gimdyti vaikus, berniukai žaidžia su mašinom, o mergaitės su lėlėm. Ne viena šeima vengia šios temos, nes taip lengviau ir tai padeda išvengti konfliktų. Suprantu juos.

Pasistengsiu reguliariai primint, kad mokykla, ta su klasėmis, skambučiu ir kitais įprastais dalykais, nėra vienintelė išeitis. Pasikartosiu, kad ugdymas šeimoje toli gražu nėra kiekvienam tinkamas sprendimas, bet tiems, kam mokykla netinka ar kurių vaikas mokykloje yra „nepatogus“, dėl ko prasideda rimtos problemos, įskaitant ir engimą, psichologinį spaudimą vaikui mokykloje, tai gali būti viena iš prieinamiausių išeičių. Ypač po karantino, kuomet atsivėrė daugeliui akys, jog sėdėjimas biure nebūtinai yra produktyvu.

Už laisvę rinktis ir mėgautis viskuo, net ir mokykla!