Šių metų rugsėjo pirmoji mūsų namuose buvo labai kitokia ir su daugiau nerimo nei prieš 1 klasę, nors vaikas Nr. 001 pradėjo trečią klasę. Nerimą įpūtė sprendimas vietoje mokyklos rinktis mokymą ir mokymąsi namie arba formaliai – ugdymas šeimoje.
Nepaisant to, kad ugdymas šeimoje yra ugdymas namuose, kelionėje, laive, namelyje medyje ar bet kur kitur – rugsėjo pirmosios šventę turėjome mokykloje, kuri mums padeda eiti šiuo keliu (Mokymosi namai Patirčių slėnis).
Rugsėjo 1-oji
Man rugsėjo pirmoji menka šventė. Nei aš kada mokyklą mėgau (karma grąžino mane į ją dar ne vieną kartą), nei ta šventė tikrai šventiška – daugiau rūpesčių nei malonumų. Įprastai pakalba mokyklos direktoriai, pavaduotojai, koks nors kviestinis svečias iš politinės košės ar, dar baisiau, kunigas. Ir visa tai trunka valandą ar dar daugiau. Šiemet daug kur mačiau tą patį, o mums buvo kiek kitaip. Kelios minutės informacijos, himnas ir smagi veikla: labirintas, šokiai, laiškas sau, bendravimas su kitais mokiniais ar jų šeimomis, sušių gamyba, piknikas… Šventės tema – tautų rūbai, tad buvo labai labai įdomių variantų. Vieni itin paprasti, bet atrodo genialiai, kiti – sudėtingi ir apgalvoti iki mažiausių smulkmenų.
Labai svarbi detalė – kažkur nenori – nedalyvauji, apsigalvojai – prisijungi. Šiek tiek foto galerijoje:
Pamokos ir jų nebuvimas
Pamokos ir tvarkaraštis kelia daug klausimų. Kaip vyksta pamokos? O kaip prisiversti vaiką laikytis tvarkaraščio? O ar pamokų laikas ribotas? O pamokos visada taip pat? Tikrai ne! Ugdymas šeimoje mums suteikia begalinę laisvę (stabdo tik priešmokyklinukės lankymasis darželyje, nes susikoncentravę į trečioko eliminavimą iš sisteminės mokyklos praleidome laiką dėl jos perkėlimo į namus, o priešmokyklinis ugdymas yra privalomas ir yra griežti terminai, kada reikia pateikti prašymą dėl ugdymo namuose). Žinoma, reikia turėti kažkokią tvarką, sistemą ar susitarimą – kitu atveju gali būti sudėtinga, bet mums tai gana įprasta.
Mūsų namuose pamokos prasideda ir 8, ir 10, ir 15 valandą – priklauso nuo tos dienos planų, darbų, nuotaikos ar kitokių reikalų ir detalių. Yra sudėlio prioritetai – lietuvių k., matematika, kadangi šios pamokos „vargina“ labiausiai, o į kitas žiūrim kiek lanksčiau. Žinoma, čia daugiausiai dirbu ne aš – neretai vaiko pamokos ir mano pamokos / paskaitos būna vienu metu. Ir taip, labai svarbu, kad kažkas būtų netoliese, padėtų, galėtų paaiškinti – palikti vieną trečioką su pamokomis būtų nulinis efektas. Tai nėra sunku, bet reikia kelių dalykų:
- Kantrybės
- Šiokio tokio suvokimo apie dalyką (pradinukams labai paprasta)
- Dar truputį kantrybės
- Gebėjimo paaiškinti
- Ir dar kantrybės
Galima apsieiti be vadovėlių, yra begalė e-medžiagos, bet lietuvių kalba jos gali būti ir per mažai. Mūsų namuose vadovėliai yra, pasirinkom „Vaivorykštę“ dėl suskirstymo pagal mėnesius (velniškai patogu). Edukos klasė, edutenas ir visi kiti edu stuff yra puikūs pagalbininkai.
Socializacija
Bene dažniausiai sulaukiam klausimo: o tai kaip socializacija? Visada perklausiu, o kas būtent su ja negerai? Girdžiu visokių variantų ir vienas prasčiausių socializacijos pavyzdžių yra tai, kad klasė yra socializacija. Ne, tai nėra socializacija. Aš pakeičiau tris mokyklas. Iš savo klasių šiai dienai realiai bendrauju su 1 žmogumi, nes prieš daugiau nei 10 metų ją vedžiau. Daugumos klasiokų pavardžių net neatsimenu, ne visus ir žmones pamenu išgirdęs vardo pavardės kombinaciją. O ir gatvėj vargu ar pažinčiau. Klasė yra beveik 30 žmonių (Ąžuolo 1-2 klasėje buvo mažiau nei 15), su kuriais esi priverstas bendrauti. Patinka tau jie, nepatinka – nesvarbu, tai tavo socializacija.
Mūsų vaikas bendravimo turi pakankamai. Pradedant namuose (čia ir sesės dvi, ir tėvai kartais žodį kitą pasako), baigiant būreliais (tiek gyvais, tiek nuotoliniais), renginiais ar kokia kita veikla, stovyklomis. Šį pusmetį spėjo susipažinti ir su bendraamžiu keturratininku, kuris išmokė valdyt benzininį žvėriuką, ir su daugybe skirtingų vaikų besidominančių mentaline aritmetika, nevengiame bendravimo su kitomis šeimomis, kurios turi vaikų, aplankome juos kituose miestuose, randame bendrų įdomių veiklų – tereikia noro ir įdėti šiek tiek pastangų, o ne sėsti prie TV / PC vos tik yra laisva akimirka. Galų gale, labai norėtų ir kieman išeitų, tik retai ten būna tie, su kuriais gal ir norėtųsi bendrauti.
Renginiai mokykloje
Kas mėnesį su mokykla ar mokykloje vyksta renginiai, susitikimai ar kitokia veikla. Čia didelis šios mokyklos privalumas ir galimybė tai pačiai diskusijų keliančiai socializacijai. Paskutinis renginys – kalėdinė mugė. Patys vaikai prigamino kažko savo (pyragai, meduoliai, žvakės, vokai – ko tik nori), kai kuriose šeimose ir tėvai prisidėjo su savo rankdarbiais, tad vietų, kur išleisti pinigus buvo 🙂 Ir tikrai buvo įdomių dalykų, ką nusipirkti iš jaunųjų prekeivių. O vaikams džiaugsmo tiek pardavus, tiek nusipirkus.
Rezultatai
Gana sunku vertinti savo vaiką, testai, diktantai – žinomi metodai, kartais naudojami, kartais vengiami. Mūsų mokykla lanksti ir nėra tokių testų, kuriuos dažnai „naminukams“ pasiūlo valstybinės – per vieną dieną atsiskaityk už pusmetį ar visus metus. Mums „kabo“ projektai, stebima veikla (taip, tenka pildyti dienynus, ataskaitas ir panašius dalykus, apie kuriuos mažai žinau, šitą „malonumą“ irgi tvarko žmona), dalyvaujame konkursuose, pavyzdžiui, Olympyje.
Galiu pasidžiaugti, Olympio rezultatai maloniai nustebino. Iš keturių dalykų net 3 I laipsnio diplomai ir vienas II laipsnio. Ne 100% rezultatai, bet, mano akimis, to siekti nėra būtinybės, ypač iš visų dalykų – negalima ir nebūtina mokėti visko idealiai. Prasčiausiai pasirodė biologijoje, nors labai myli gamtą ir ja domisi, o geriausiai – matematikoje, nors jos nuoširdžiai nekenčia, išskyrus mentalinę aritmetiką, kurios mokosi papildomai būrelyje online.
Tiesa, dalyvavimas olimpiadose dažniausiai yra ribojamas Lietuvos mokyklų mokiniams. Ir čia labai daug iššūkių kelia registracija tiems, kurie mokosi namuose, nes ugdymas šeimoje ne visoms įstaigoms suvokiamas kaip realus dalykas. Mūsų atveju labai padėjo tai, kad turiu savo švietimo įstaigą, kuri yra registruota reikiamuose registruose. Tad jei kam iš namie besimokančių ar nesutariant su mokykla dėl dalyvavimo individualiai reikia pagalbos – galiu padėti.
Įdomi ateitis
Kol kas viskas paprasta, gražu ir įveikiama, bet artėja tokie dalykai, kuriuose esame per silpni – chemija, fizika, galbūt ir matematika. Bene paprasčiausia išeitis – korepetitoriai. Aišku, atrodo brangu, tačiau ir dauguma besimokančių mokyklose turi krūvas korepetitorių (teko korepetuoti 12-okui, turinčiam 5 ar 6 dalykų korepetitorius). Tad čia lieka rizika, kad vis tiek reikės, o laikas mokykloje tuomet tebus veltui sugaištas. Bent jau šiandien į tai žiūriu kaip į nedidelį iššūkį, bet ne į problemą.
Be viso to, yra ir kitokių idėjų, kurios galbūt taps ateities sprendimais tokioms šeimoms. Tam tereikia skirti daugiau dėmesio ir pradėti. Bet tą žingsnį žengti visuomet yra kiek nedrąsu. Ypač vieniems.
Deja, bet ne kiekvienam
Iš tiesų, ugdymas šeimoje yra super dalykas, ypač keliaujančioms šeimoms, dirbantiems skirtingose šalyse, nuolat judantiems tarp miestų ar nenorintiems prisirišti. Deja, bet ne kiekvienam jis tinkamas. Ne kiekvienas gali mokyti, tuo labiau, savo vaiką. Šeimoms, kuriose abu tėvai dirba nuo 8 iki 17 tai irgi nemenkas iššūkis, tačiau jei yra galimybė, jei darbas lankstus ar yra kiti būdai turėti to laiko – tai yra verta ir, manau, tai yra ateities mokymasis, ypač tiems, kurie tai gali sau leisti, o įprastos mokyklos liks tik pilkai masei.
Permalink
Ačiū, Rokai, už nuostabias įžvalgas, gera būti jūsų šeimos (kaip ir kitų šios mokyklos šeimų) „Naminukų fėja” 😉 Linkiu kuo gražiausios kelionės.
Permalink
Smagu, kad yra fėjų, kurios ir lieka fėjomis, nekeisdamo savo „kostiumo“ į vis tamsesnį 😉
Permalink
Teisingas straipsnis, galima pridėti kontrolinių ir rašto darbų taisymus ir mokytojo darbas – po 14 val kasdien be laisvadienių.
Permalink
Ačiū už puikiai išdėstytas mintis, smagiai susiskaitė! Lauksim daugiau pasidalinimų. Linkėjimai nuo naminuko Aivaro mamos!
Permalink
Džiugu, kad susiskaitė. Jau nuo rugsėjo žadu, kad bus, bet man su „namų darbais“ sunkiai sekasi 🙂
Permalink
Ačiū už straipsnį, perskaičiau jau ir antrąją jo dalį apie visus baigtus metus 🙂 Kaip tik po metų laukia mokykla, tiesa, vaikas su specialiais ugdymosi poreikiais, tad labai linkstu prie namų mokymo ir taip sutapo, kad net jau ir susipažinti su Patirčių slėnį pavyko per jų 6ąjį gimtadienį 🙂 perskaičius straipsnį, tik sustiprėjo noras ugdyti namuose ir draugauti su Patirčių slėniu 🙂realiai kito pasirinkimo ir neturiu, nes spec mokyklos su „pagalba” vaikams – nuolatinėmis instrukcijomis, komandomis vaikams nieko gero vaiko asmenybei manau neduos 🙂 įdomu apie online būrelius, kur tokius rasti, bet galbūt kituose straipsniuose daugiau rasiu informacijos 🙂
Permalink
Apie būrelius tikrai dar išmaigysiu klaviatūrą per vasarą 🙂