Vaikštinėjant po savo namų apylinkes ir už akių užkliuvus Sosnovskio barščiams, kurie daugelyje vietų yra kaip rakštis subinėj, susimąstėm (su žmona), ar mokykloje yra tikrai naudingos biologijos pamokos.
Prisiminėm, kad per biologijos pamokas reikėjo atskirti kažkokius vienaląsčius, ląsteles ar kažką panašaus, ką įžiūrėti gali tik per mikroskopą. Reikėjo pažiūrėti ir vėliau užrašyti, kuris mikroskopas kokią vos įžiūrimą gyvybę slepia. Pamenu, kad reikėjo žiūrėti, bet nepamenu, kas per ląstelės buvo ir turbūt niekada neteks prisiminti. Tačiau niekaip nepavyko prisiminti, kad mokytumėmės kaip atpažinti nuodingus augalus, kurių šiukštu nereikėtų liesti, kokių reikėtų vengti. Taip pat nesimokėme rūpintis augalais, jų sodinti, prižiūrėti, kas kaip ir būtų ruošimas gyvenimui. Ne, mokėmės apie tai, kas neapčiuopiama. Ir dažniausiai tekdavo į tai labai plačiai gilintis.
Žmonai vyko pažintinė praktika universitete, kurios metu buvo vykstama ir į botanikos sodą, ir aplankytos kitos su gamta susijusios vietos. Įdomu tai, kad buvo paaiškinta, kaip reiktų skinti dilgėlę, kad nenusidilginti pirštų, o pakeliui važiuojant niekur neužsiminta apie jau paminėtus Sosnovskio barščius, kurie dėl savo galingos išvaizdos tikrai gali patraukti dėmesį. Ne, būsimai pradinių klasių mokytojai turbūt daug svarbiau yra be pirštinių nuskinti dilgėlę (o kam iš viso augalus skinti?) nei atskirti augalus, nuo kurių reikėtų saugoti 6-11 metų pyplius, mėgstančius viską imti, liesti, skinti. Beje, įdomu tai, kad mano žmona apie Sosnovskio barščius sužinojo tik iš manęs, o tai reiškia, ne anksčiau nei paskutinėse mokyklos klasėse, tad apie tai tikrai nebuvo kalbama mokykloje ar kitoje aplinkoje.
Sutinku, kad mokykla nėra pajėgi apimti visko (čia akmuo ne į mokyklos daržą turėtų eiti, o į švietimo sistemą, kurią vis bandoma tobulinti, bet išeina blogiau ir blogiau), tačiau reikėtų suskirstyti prioritetus ir mokyti tai, kas gyvenime turėtų praversti (pripažinkime, mokykloje apstu to, ko tikrai niekada neprisireikia realybėje ir trūksta to, kas žmogų paruoštų mąstantį ir tikrai protingą). Galima būtų sakyti, kad tėvai turėtų ruošti gyvenimui, mokyti atsargumo, bet ir šie nėra pajėgus to tikrai kokybiškai daryti, nes juos kažkada gyvenimui taip pat ruošė mokykla, universitetas, kuriuose dalis informacijos buvo suteikiama tik tam, kad suteikti, ypač, jei tėvai iš tų, kurie žino, kad reikia eiti į darbą, grįžti namo ir pabendrauti su šeima, pažiūrėti žinių laidas, o domėtis plačiau – jokios prasmės.
Pavojingi augalai, tai tik viena maža tema, apie kurią tą dieną netikėtai buvo prisiminta, tačiau pažvelgus į mokyklos programas tikrai galima įžvelgti nelogiškų sprendimų, beprasmių dalykų. Puikus to pavyzdys, šiandien užvirusi diskusija Facebook’e apie dviračių taką Kauno Laisvės alėjoje.
Žmonės piktybiškai nesupranta, kad dviračių takas yra dviračiams skirtas kelias, o juo lekiantys (20 km/h ir daugiau) dviratininkai, jų nuomonę, potencialūs žudikai. Keista, bet tie patys žmonės supranta, kad eiti viduriu gatvės, kurioje važiuoja automobiliai – nevalia. Žinoma, dviratininkai irgi ne šventuoliai, o kai kurie dviračių takai nupaišyti (taip, Lietuvoje jie netiesiami, o paišomi) taip, kad sunku suprasti, kur tu esi, tačiau žmonėms laikas būtų atsimerkti ir suprasti, kad dviratis irgi transporto priemonė, su kuria susidūrimas gali baigtis rimtomis traumomis. Pagyvenę ar ilgiau pabuvoję Vokietijoje, kai kuriose kitose šalyse įpranta vengti dviračių tako, nes vien už ėjimą juo gali sulaukti nemažos baudos, o jei įvyks nelaimė – dar ir draudimas negalios. Ar apie tai daug kalbama mokykloje? Ne, geriausiu atveju užsimenama saugos eismo pamokėlėse, kurios, kiek pamenu vyksta 1 ar 2 kartus per metus ir tai ten daugiau kalbama apie eismą gatvėse, narkotikus, tabaką, alkoholį (keista būdavo važiuoti į saugos eismo mokyklą ir klausyti apie narkotikų žalą), o patarimas skęstant skambinti 112 leido suprasti, kad viskas daroma vien tik dėl to, kad reikia daryti.
Galbūt aš kažko vis dar nesuprantu, galbūt klystu, tačiau manau, kad mokyklose turėtų būti daugiau dėmesio skiriama realiam gyvenimui, o ne istorinių faktų kalimui ar bereikalingų dalykų kišimui į smegenys, kurios ir taip turi suvirškinti pakankamai daug informacijos. Kada mokyklose atsiras tikrai naudingos saugos eismo, saugos elgesio namuose, mokykloje, kieme, gamtoje, lytinio švietimo pamokėlės, kurias rengs tikri profesionalai, o ne tie patys mokytojai, kurie yra paruošti tam tikram dalykui?