Ir vėl vakaras, ir vėl Facebook pasiūlė gana aktyviai sekamo piliečio (maždaug 60-70 metų muzikantas), kuris kaip taisyklė dalinasi įvairiom nostalgiją, prisiminimus keliančiom žinutėm, dažniausiai verstomis iš rusų kalbos. Skirtingai nei ankstesnis nostalgijos šūdų įrašas, šiame nėra emoji. Bet vis tiek įdomu pažiūrėt kiek ten nutylėta ir kiek ten melo yra.
Nebuvo ligų
Kai nežinai, tai ir neturi. Nebuvo tada ir sekso, neįgaliųjų, nebuvo autizmo, nebuvo SUP, nebuvo to, ano ir trečio. Tiek laktozės netoleravimas, tiek alergijos kiaušiniams, šokoladui, gliutenui ir dar kam nors buvo tokios pačios, tik daug kas nežinojo, nuo ko beria, nuo ko bloga, nuo ko vidurius suka. Buvo priimta kaip „taip turi būti“.
Ir dabar kartais taip darome, kai darome sau, o ne restorane. Gal tik duoną tept tuo pačiu peiliu, kuriuo pjaustytas kiaušinis ir vištiena, kažkaip nelabai man patiktų. Tiesa, dažnai tokie dalykai vyko ir iš to, kad buvo vienas normalus peilis namie. Kiek yra tekę rasti paliktų, užmirštų peilių būstuose, kuriuos įsigijome, būdavo tokių akivaizdžiai gyvenimo mačiusių, milijoną kartų jau galąstų peilių. Šiandien juos tiesiog pakeičiame naujais, o ne drožiame iki tokio, kad jau vos geležtė matosi.
Chloro priemonės ir dabar nėra labai mylimos, net, sakyčiau, ankstesniais laikais jas labiau vertino. Bet ir to ryšio su apsinuodijimų nesuprantu. Galų gale, apsinuodyti maistu tikrai nebuvo sunku. Ypač kai jis buvo perkamas ir gabenamas bet kaip. Neprisiminti tokio nei vieno atvejo lengva, nes niekas to nesureikšmino. Išsivėmei ir toliau gyvenk.
Skurdas kaip siekiamybė?
Daug ko žmonės nedarė dėl finansinės padėties. Tiesiog negalėjo, o ne nenorėjo. McDonald’s Lietuvoje duris atvėrė 1996 metais ir tai toli gražu nebuvo pigi maitinimo įstaiga. Dar ir gerokai po 2000 man buvo keista, kad JAV McDonald’s laikoma pinigų trūkumo ženklu, o pas mus tai gana brangi maitinimo įstaiga. Šiandien tai jau apsivertė aukštyn kojom ir iš tiesų šitas greitmaistis yra palygint pigus. Bent jau mūsų šeimai išlaidos būna 2-3x mažesnės nei valgant kažkur lėtai.
Be viso to, jei nepatinka jokie makdonaldai, o norisi tos paprastos, laimingos šeimos vakarienės – visos galimybės yra mūsų rankose. Šiandien turime kur kas didesnį pasirinkimą prekybos centruose, didesnę perkamąją galią (ne kartą lyginau pajamas ir kainas, tad neįtikinsit kitaip), turim didesnes virtuves, turim daugiau laisvai prieinamų receptų, jei norisi ne taip paprastai. Tereikia noro. O jei jo nėra, tai čia jau ne laikuose problema, o žmoguje.
Popierinis maišelis iš turgaus galbūt buvo tik prieš mokyklose atsirandant valgykloms. Ar tai geras pasirinkimas? Ne, nes dažniausiai kažkas išbėgdavo, išsitepdavo knygos, sąsiuviniai, o jie buvo saugomi, nes brangūs.
Duona su sviestu kaip užkandis toli gražu nėra sveika. Vaisiai – puiku, tik žiemą ir pavasarį tų vaisių nelabai bebūdavo. Išgyveno žmonės, tiesa. Bakterijų gal ir nebijojo, bet amžinai kokią zarazą pasigaudavo. Tik dėmesio per daug nekreipdavo.
Vasaros pramogos
Maudytis upėje, griovyje ar ežere – buvo įprasta. Ar neįprasta dabar? Šią vasarą teko apsisukti ir važiuoti prie kito ežero, nes paprasčiausiai nebuvo vietos. Pilnas paplūdimys, pilna žmonių, vaikų, suaugusių, kas maudosi, kas saule mėgaujasi. Turint omeny, kokia vėsi ir apniukusi ši vasara buvo, panašu, kad šitas nostalgijos šūdas tiesiog nori menkinti dabarties laikus.
Jūra atskira tema. Šiandien net iš atokiausių kaimų žmonės, jei tik nors kiek nori, gali pasiekti jūrą be didelių sunkumų. Nors viešasis transportas ir nekoks, bet atsiranda įvairiausių kitų variantų, kaip galima nuvykti (pavežėjai, kooperuojantis su kaimynais ir pan.) Kartais net paprasčiau išvykti prie svečios šalies jūros, o ne Baltijos, bet jūra yra pasiekiama. Aš niekada negalvojau, kad esu iš labai turtingos šeimos, bet, matyt, gyvenau neblogai. Jūra man buvo gerai pažįstama. Tiesa, Baltijos. Vėliau teko sutikti žmonių, kurie jūrą pirmą kartą pamatė 15, 18 metų ar net vėliau. Nebuvo tiek stovyklų, kurios vis paminimos, nebuvo nemokamų kelialapių visiems. Ir šiandien nėra, bet šiandien yra galimybė užsidirbti ir nusipirkti.
Paplūdimių neuždarinėdavo net kai Černobilio avarija įvyko. Niekam nerūpėjo. Po kelių dienų maudynių užpuolusi alergija nestebino, nekreipdavo dauguma dėmesio (nors kai kuriems likę ir liekamųjų reiškinių). Kitos sveikatos problemos turbūt irgi retai buvo siejamos su maudynėmis, nes nebuvo priemonių aiškintis, o ir prasmės nebuvo. O kai kur gal ir uždarinėdavo, tik ne visi žinojo. Juk tokios naujienos eterio nepasiekdavo.
Trauma = pamoka
Prasčiausi sportbačiai naudos nedavė. Gerai, jei jie tiko kojai, deja, kiti dar ir kojas išklišindavo. Žmonių eisena keičiasi per laiką ir tam įtaką daro avalynė. Pačių mandriausių sportbačių vaikams tikrai nereikia, bet reikia naujų, nepranešiotų ir ne plastmasės gabalo, kuris visiškai netinka judančiai ir augančiai kojai. To žmonės nelabai žinojo, nesuvokdavo ir nekreipdavo dėmesio. Didis privalumas, anksčiau vaikai daugiau basi lakstydavo.
Kritimai kaip geriausios istorijos yra keista. Man geriausiomis, įdomiausiomis istorijomis yra sėkmės, įveikti iššūkiai, bet ne traumos, kritimai. Galų gale, daugumai tie kritimai labai skaudžiai atsiliepia dabar, praėjus 40, 50 ir daugiau metų. Be to, iš senelių pasakojimų turbūt daugumoje šeimų rastume nuskendusius brolius / seseris / tetas / dėdes, žuvusius moto avarijose, nusižudžiusius, prasigėrusius, o absoliuti dauguma vyrų rūkė. Tikrai vien geri prisiminimai iš tų kritimų.
Bausmės ir drąsa
Ir šiandien už netinkamą elgesį esi baudžiamas. Vienaip ar kitaip. Tai vadinama drausme ir taisyklėmis. Pagarba vyresniems buvo paremta tik baime. Dažnu atveju tos pagarbos visai nebuvo. Pagarba labiau buvo hierarchinio principo. Gerbiami tik aukščiau esantys, stipresni, o ne visi. Šiandien yra visaip. Deja, bet visaip.
50 mokinių klasėje puikiai rodo, koks rezultatas pasiektas. Didelė dalis mokslus metė vos tik galėjo. Kas baigė 4 klases, kas 7, kas šiaip ne taip visas 11. Mokėti mintinai daugybos lentelę nėra prasmės. Parašyti raidę beveik be jokios klaidos? Nuoširdžiai nesupratau, ką autorius norėjo tuo pasakyti. Bandžiau verstis ir į anglų, ir į rusų kalbą, ieškot žodžio, kuris čia ne taip išverstas. Nepavyko. Paskaičius Facebook komentarus raštingumu vyresnioji karta tikrai nepasižymi. Ypač jei tai nėra „aukštuomenės“ atstovai, kurie būtent ir mokėsi po 50 klasėse.
Mugės mokyklose vyksta ir dabar. Kepa vaikai, daro loterijas, savo darbelius. Ne visi. Ir tai normalu. Garbės ir gėdos sąrašai skamba keista, bet ir šiandien mes gerbiam pasižymėjusius olimpiadose, renginiuose, konkursuose.
Nebuvo snowflake’ų?
Niekas neįsižeisdavo, nes tai buvo silpnumo ženklas. Juk snowflake nebuvo. Jei įsižeisdavo, išsiverkdavo tyliai, bent jau stengdavosi. Nes buvo gėda. Jausmai buvo slėpiami. O jei įžeisdavai kažką stipresnį, gaudavai į nosį. Viskas buvo sprendžiama būtent taip.
Tėvai ne visada žinojo, kur jų vaikai, nors to siekė ir norėjo. Buvimas iki vėlyvos nakties lauke dažnai baigdavosi bloguoju. Grįžti naktį namo be baimės – nebent eini gaujoje. Priešingu atveju, tikėtinos didelės problemos.
Juk nieko nėr geriau už masinį snukiadaužį, pasakytų kiekvienas „tikras vyras“. Ką šiandien mokame išspręsti žodžiu, teisės keliu, susitarimu, tai anksčiau buvo sprendžiama tik jėga. Faktas, kad nebuvo peilių ir kitų ginklų – melas. Visada buvo ir peiliai, ir kastetai, ir lazdos, ir kitoks velnias.
Problemos sprendžiamos be žodžių
Visas šitas nostalgijos šūdas labai gerai apibūdinamas – problemos buvo sprendžiamos namuose, be terapijos, be antidepresantų, be didelių žodžių. Tylėk moterie, tylėkit vaikai. Taip dažniausiai buvo sprendžiamos problemos. Dar kartais prisimenant kumščius, diržus ir kitas įvairių formų smurto priemones. Jei ne žodžiais tai jėga.
Be to, depresijos nebuvo, o tie savižudžiai tai natūrali atranka. Tokia gi ta nostalgija pas žmones. Visiškas šūdas.