Reguliariai soc. tinklai vėl pradeda siūlyti (išskirtinai vakarais) paskaityti nostalgiško šūdo. Nesugalvoju taktiškesnio pavadinimo, bet visi tie „O mano laikais…“, 90-ųjų, 80-ųjų vaikai yra absoliuti nesąmonė, neretai tyčia ar netyčia iššaukianti komentaruose „kaip dabar blogai“. Teoriškai, aš esu 90-ųjų vaikas, bet 99% tos nostalgijos neturiu, didžiosios dalies net nesuprantu. Kažkaip nekeista, kai taip kalba 60+ amžiaus žmonės, nes visgi anksčiau jie buvo jauni, sveikesni, guvesnį, bet 40-mečiai..? Keista.

O dabar šiom dienom iškritęs prieš akis „Nostalgijos šūdai“ serijos postas. Nuasmeninu, karpau dalimis, nes įrašu (dažniausiai 1:1 arba su minimaliais pakeitimais) dalinosi daugybė skirtingų asmenų (be jokio autorystės nurodymo).

Rūpinimasis yra perdėta globa

Išmokti viską patiems, reiškia, jog nebuvo kas moko, daugelis vaikų augo neprižiūrimi visai, tėvai nežinojo labai daug ko. Gal net nelabai ir norėjo. Mokykla buvo labai svarbi, gal dėl to dar taip skersai žiūrima į alternatyvius ugdymo būdus, bet šeimos vaidmuo anksčiau buvo tragiškas. Galbūt ir neturiu tos nostalgijos, nes neaugau gatvėj. Turėjau tėvus, senelius, kitus artimus žmones, kurie, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet išmokė daugiau nei galėjau išmokti pats. Ypač iki „Hello everybody, today I show you how to…“ video Youtube, kurie išmokė to, ko nemokėjo šeima ar draugai.

Dauguma vaikų patys nei pasišildydavo (nebent namuose buvo mikro bangų krosnelė), nei pavalgydavo normaliai, nei pamokas padarydavo. Na ok, namų darbus padarydavo, prieš pat pamoką ant mokyklos palangės ar tualete, jei mokytojai gaudydavo, nes už dvejetą laukė diržas, žirniai ar dar kokia kita fizinė bausmė.

Pargriuvę ir dabar atsikelia, nebent yra be galo išlepinti ir laukia, kol pakels, aktualiau mažiausiems. Nemačiau 15-mečio, kuris nugriuvęs gulėtų, nes lauktų, kol jį mama pakels. Taip būdavo ir anksčiau. Na, o tas „susitvarkymas“ įžeidus, dažniausiai būdavo ne kas kito kaip eilinis smurto protrūkis. Taip, tai buvo ir mano mokyklose ir vyksta net dabar, tik gerokai rečiau ir kiek kitokia forma.

Vaikų užimtumo didinimas yra vienas iš būdų kovoti prieš gatvės gaujas, prieš vandalizmą. Kai nusibosta, kai nėra ką veikti, daugumai vaikų, ypač tais „kiemo laikais“ reikšdavo tai, dėl ko pykdavo visi aplink. Visai neseniai didžiule problema buvo tapę Sporto rūmai. Ten rinkdavosi tie, kurie nuobodžiavo, visiškai pagal 90-ųjų „ką veikti“ suvokimą.

O dėl problemų sprendimo… Ir šiandien niekas neskuba jų spręsti. Dažniausiai nurašoma netinkamam elgesiui, blogai įtakai ar dar kam nors. Tikrųjų priežasčių ieškojimui niekas neturi laiko, noro ir motyvacijos.

Nusikaltimai = drąsa

Iš tiesų, ne drąsą, o būtent nerimą ir išugdė tas pavojus. Būtent tos kartos vaikai dabar augina savo vaikus ir nenori, kad jų vaikai patirtų tą nerimą. Džiugu, kad kažkas išmoko atpažinti grėsmę, bet didelė dalis 40-50-mečių gavę eilinę phishing’o žinutę paspaudžia nuorodą, pervedu pinigus, net kai skambina bankas ir kalba svetima kalba. Taip, tai kitoks pavojus nei gatvėje, bet atpažinti neišmoko. Gatvėje pavojus irgi ne visi atpažįsta.

Daug žmonių nemėgsta skambučių, bet naudoja balso žinutes. Aš mėgstu bendravimą raštu, kai tai yra konkreti informacija. Užsakymas būtent tokia ir yra. Paskambinti vien dėl to, kad paskambinti yra blogai, tai atima daug laiko, ne visada tai yra naudinga, retai patogu ir dažnai lieka „o tu sakei X, ne Y“. Lyginti tai su apsigynimu nuo chuliganų visai nelogiška. Be to, apsigindavo tik fiziškai stipriausi. Galų gale, kiekvienas yra laisvas rinktis bendravimo formą, kuri jam priimtinesnė.

Dauguma kentėjo, prarasdavo pinigus, daiktus, buvo įvairiausios smurto formos, nuo fizinio, iki psichologinio ir seksualinio, bet apie tai niekas nekalbėjo, nes (žr. aukščiau) „niekas neskubėjo spręsti tavo problemų“. O kur dar gėda, nes tu silpnesnis.

Visų problemų židinys – socialiniai tinklai

Tobulas kitų gyvenimas buvo siekiamybė. Prabangių automobilių plakatai ant sienų pas berniukus ar idol’ų pas mergaites (lyčių rolės). Kai gatvėj pamatydavo „importinį“, ypač naujesnį, automobilį (beveik iki pat 2000) visi imdavo žiūrėti kas tai per daiktas. Ar žino tokį, ar gali įžiūrėt, kiek rodo spidometras. Kietas buvo tas, kuris žinojo.

Mano tėvai neturėjo Lados. Pamenu, apie 1999-2000 metus mūsų šeimos automobilis buvo maždaug 10 metų senumo Peugeot 605. Kai tik jis atsirado mūsų kieme, ne tik vaikai prieidavo pasižiūrėt, kas čia per daiktas. Dar keistesnis buvo anksčiau turėtas Honda Accord hečbekas. Šiandien tai jau būtų retro ir didelis raritetas. Atsimerkiančios lempos, stati bagažinė, kur lyg kirviu nukirsta ir… TAMSINTI LANGAI. Tai buvo cool. Nieko nerealaus, bet kitokio. Ir visi žinojo, kas ką vairuoja, pavydėdavo geresnės, naujesnės, gražesnės mašinos, kompiuterio namuose ar firminių rūbų (net jei tai buvo eilinė kopija). Ir pavydas dažnai reikšdavo gadinimą, atiminėjimą, nes jei neturiu galimybių turėti aš, neturėsi ir tu. Šiandien net ir itin prabangūs automobiliai tiek dėmesio netraukia, nekelia tokio pavydo.

Pavydo nebuvimas tai lyg garsioji „nebuvo sekso“ frazė apie vieną istorinį periodą. Dargi buvo viskas „tikra“. Taip, nebuvo filtrų Instagrame, nebuvo dirbtinio intelekto, bet melo ir veidmainysčių buvo visada.

Savivertės kultas?

Savivertė niekam neįdomi, tai blogai? Rimtai? Jauskis niekuo, matyt, tiek esi tevertas. Niekas negyrė, niekas neįžvelgė stipriųjų pusių, buvo arba moksliukas, arba galiorka. Taip. Kai kur tai vyksta ir dabar. Jei vaikui sekasi (netinkamas žodis šiaip jau) kažkuris vienas dalykas, viena sritis, tai pasipila priekaištai, kodėl tik ten, o ne kitur. Kritika beveik visada buvo ne kritika, o menkinimas, bandymas įrodyti, koks tu durnas. Ar to nėra šiandien? Yra. Gal būtent dėl to ir nemokam tos kritikos priimti, nes vis dar nešamės tą šleifą, kad kritika = nuvertinimas.

Gavus dvejetą dažnam gerai subinėn diržu atvanodavo. Pelnytai, nepelnytai, gera tai priemonė ar ne – kitas klausimas. Ar tai padėjo mokytis? Vargu. Nemoki, nesupranti, ką aiškina, tavo bėdos. Tik ne išmok, kaip rašo nostalgijos šūdų megėjai, bet iškalk. Ir pamiršk atsiskaitęs, nes kai nesupranti, neįsiminsi ilgam.

Nepatinka – pasikeisk vertas atskiros knygos. Nors… tokių knygų pilna. Tai yra prisitaikymo kultūros dalis, noras įtikti, pritapti. Ar tai gerai? Žinoma, kad ne. Pagaliau mes priimame, kad žmonės yra skirtingi, unikalūs. Nors ir labai sunkiai.

Negiria šiandien už viską, bet bando pastebėti stipriąsias savybes. Taip, kartais reikia pagirti „lygioj vietoj“ tam, kad neprarastų motyvacijos, o kritikuoti reikia mokėti. Ne kiekvienas gali būti kritiku.

Ir, be abejo, fakto klaida – 90-ųjų vaikai nebuvo tvirti. Palūždavo greitai, tik gal ne taip akivaizdžiai. Savo palūžimą išreikšdavo smurtu, išsiliedavo ant silpnesnių. Tarp tų tvirtų vaikų itin plito savižudybės. Didžiausias paauglių savižudybių rodiklis buvo būtent tuo metu, o ne dabar. Ar tai tvirtumo požymis?

Ekranai, ekranai ir dar kartą ekranai

Priklausomybė nuo ekranų yra, to neneigsiu. Tai gana nauja problema, tačiau ne visiems ji yra aktuali. Šiandien prie telefonų, kompiuterių ar televizorių praleidžiame kur kas daugiau laiko, ir tai toli gražu ne tik vaikų problema. Netgi, sakyčiau, vyresnieji sunkiau tą valdo nei jaunimas. Žaidimus vaikai kuo puikiausiai žaidžia ir dabar, geba sugalvoti, susitarti, jei tik nori. Tačiau šiandien dauguma vaikų atidžiau renkasi, su kuo nori leisti laiką. Galbūt rečiau susitinka su draugais, bet kokybiškiau. Visi? Ne. Deja.

Valios ugdymas, pastangos – visko reikia ir dabar. Paspaudęs negausi kažko, ko nori. Reikia ir čia įdėti pastangų. Iš šono gal ir atrodo kitaip. Faktas, ne 90-ųjų vaikas tokią frazę sugalvojo. Arba visai atsilikęs nuo technologijų. Aišku, jei pramogai užtenka kvailo reels’o – taip, bet ir anksčiau buvo ta galimybė – televizija rodė bet ką, užtekdavo įjungt šnekančią dėžę.

Suversti kaltę ekranams yra madinga. O ar kas mokė naudotis tais ekranais? Kaip valdyti? Kaip pajausti? Kada pailsėti? Per sunku. To nemoka absoliuti dauguma. Kas dėl to kaltas? Žinoma device’as.

Nuobodžiavimas – vertybė

Vėl kartojasi nuobodžiavimas ir susigalvojimas, ką veikti. Taip, kartais reikia panuobodžiauti, jei nori kažką sukurti, bet tiek ankstesnė karta, tiek dabartiniai vaikai, nepaisant technologijų, nuobodžiauja. Nors yra tėvų (ir ne tik tėvų), kurie siekia, kad vaikai neturėtų nė vienos laisvos minutės nieko neveikti, bet poilsis, nuobodulys yra norma. Ir nebūtinai tai erdvė kūryba, kartais tai gali būti puikus laiko tarpas perkraut smegenis. Ekrano demonizavimas yra perdėtas. Problemų yra, švietimo ir susitarimų ne, nes lengviausiai yra tiesiog kaltinti ir bandyti drausti.

Filmukai ne pagal užsakymą reiškė vieną – visi žiūri tą patį. Visi yra vienodi. Visi turi domėtis tuo pačiu. Nebūk išskirtinis, nesidomėk niekuo kitu, būk kaip tavo draugai / bendraklasiai / giminaičiai. Another brick in the wall.

Nesusitvarkantys tėvai tada ir dabar

Šiandieniniai vaikai puikiai supranta, kad suaugusieji nėra visagaliai. Anksčiau mokytojas buvo visada teisus, kone visagalis, bet šiandien jau mokinių nebestebina, jei mokytojas kažko nežino. Ir tai netampa kažkuo blogu, tiesiog suvokiama jau ankstesniame amžiuje, kad žmogus negali visko žinoti, kad ir koks protingas jis būtų. Lygiai taip ir su tėvais. Anksčiau propaguota, kad visi turi būti vienodi, tad vaikams buvo keista, jei bendraklasis turi kažką geriau, daugiau. Šiandien yra daug aiškinama apie skirtingus poreikius, galimybes ir požiūrį.

Reikia prisitaikyti, nes tu negali nieko pakeisti. Šiandien mes keičiam, prisitaikom aplinką prie savęs, o ne taikomės prie aplinkos. Mes mokame reikalauti to, kas mums priklauso. Aišku, dar daug, būtent 90-ųjų ir vyresnių, kurie burba sau panosėj ar prie stalo, bet jei kas garsiau pradeda kažko reikalauti, siūlo patylėti, prisitaikyti: nevalyti keliai, netvarkomos šiukšlės, prastai dirbantys politikai ar valstybės tarnautojai. Nejudink, tylėk, prisitaikyk, nieko nepakeisi. Ar to mes tikrai ilgimės ir norim? Ir tai paruošė, išugdė, bet netraumavo 🙂 Juokinga. Išduosiu paslaptį (tarkim) – kartais keli laiškai, skambučiai ar skundai gali pakeisti, net jei kovoji vienas prieš visus.

Ilgisi net tie, kurie dabar turi kur kas daugiau laisvės ir galimybių

Mane stebina tūkstančiai patiktukų, širdučių ir kitų emocijų, šimtai pasidalijimų, palaikantys komentarai. Galvojau vien botai, bet matau ir savo socialinio tinklo draugų, kurie spaudžia širdeles, komentuoja, dalinasi šituo nostalginiu šūdu ir kitais panašiais. Ir tai žmonės, kurie, iš šono žiūrint, gyvenai visai įdomų gyvenimą, gali sau leisti keliauti, turi erdvius būstus, kiemus ir pan. Kiti gi dirba su vaikais, švietimo ar kultūros srityje. Atrodo, kad tai žmonės, kuriems kaip tik neturėtų būti jokios nostalgijos tiems laikams. O gal, greičiausiai, čia yra gražiai sužaista emocijomis, kokia faina buvo vaikystė, nors nei vienas paspaudęs iš tiesų net nenorėtų grįžt į tuos laikus. Laikas nusiimt rožinius istorinius akinius.