Laisvės žygis

Mūsų žygio komandaPo ilgos pertraukos grįžom prie to, kuo anksčiau užsiimdavom kur kas aktyviau – žygių. Leidomės į „Laisvės žygį“ visi keturi, tiesa, ne visi savo kojomis, bet kiekvienas pagal savo galimybes ir pasipuošę gera nuotaika bei trispalvėmis ant žandų. Pasikvietėm ir mažųjų dėdę su drauge – didesnė kompanija ne tik smagiau, bet ir papildoma pagalba keliaujant su vaikais (ot kokie mes išnaudotojai 🙂 )

Apie žygį

Laisvės žygį“ organizavo Neries regioninio parko direkcija. Tai tas regioninis parkas, kuriame esame turizmo tikslais buvę daugiausiai kartų – puiki vieta, puikūs vaizdai ir puiki parko priežiūra. Galbūt tai ir lėmė, kad iš tikrai gausaus renginių kiekio vasario 16-ąją pasirinkome būtent šį žygį.

Slidus kalnelisŽygio maršrutas parinktas tikrai ne pats paprasčiausias ir visai netinkamas tiems, kurie tikisi pasivaikščiojimo puikiai pabarstytais ir iki asfalto nugramdytais takeliais. Tai 15 kilometrų gamtos takais su šiokiais tokiais pagerinimais (pvz. laiptais), tačiau be druskos ir be asfalto (neskaitant keliasdešimt metrų Dūkštose). Kitaip tariant, metėm kelią dėl takelio.

Judam!

Karmazinų pilkapynasStartas ir finišas – Dūkštos. Tai nelabai didelis kaimas, kuriame įsikūrusi ir Neries RP direkcija, ir daugumai vykstant į Kernavę pastebima prie kelio esanti Biovela.  Iš čia judame arčiau Neries Karmazinų pilkapyno kryptimi. Tai ne taip seniai atnaujinta ir labai sutvarkyta parko erdvė, kurioje, ko gero, niekada nesame buvo vieni – čia visada yra žmonių.

Ekstremalus kalnasDūkštos upėŠį kartą galime sakyti, kad kuo giliau į mišką – tuo slidžiau. Slidžiu automobilių keliu pasiekiame poilsiavietę, stabtelime, užkandame ir judame toliau – daug tenka leistis žemyn, o kai po kojomis ledas – tai tikrai nemenkas iššūkis, ypač artėjant prie laiptų žemyn link Neries upės. Matėm, jog vienai moteriškei žygis čia ir baigėsi – karininkai paruošę neštuvus kartu su regioninio parko darbuotoju turėjo ją nešti atgal į kalną – panašu, jog slidus kalnas laimėjo nelygioj kovoj prieš jos koją. Užnešti žmogų ant neštuvų į tokį kalną labai rimtas iššūkis net ir esant labai geros fizinės formos, ypač esant tokiai kelio dangai. Mums pasiseka kur kas labiau ir mes kartu su dviem vaikams (vienas nešynėje ant pilvo, kitas ant pečių) nusileidžiam „be zuikiu“, nors ne kartą atrodė, kad jau viskas – krentam. Nusileidus ties Velniakampio regykla kelias gerėjo, kur kas mažiau ekstremalių ruožų, nors buvo tokių kalnelių, kur pasukdavom galvą, kaip juos geriau įveikti.

Žygio metuNors buvo tikrai slidu, tačiau vaizdais pasimėgauti spėjome ir jie tikrai verti to ekstrymo. Jei būtume keliavę dviese su vaikais – būtų buvę labai sunku ir, labai tikėtina, nusileidę ekstremaliuoju kalnu būtume kirtę kampą (buvo tokia galimybė), tačiau turėdami papildomus pečius Ąžuolo keliavimui tęsėme kelionę. Praėjome Karmazinų kaimą, vingiavome greta Dūkštos upės, kuri tikrai verta vadintis kalnų upe, nes buvo gyva ir įspūdinga kai kitos upės sunkiai prasiveržia pro ledus. Vėl kilom ir leidomės, kilom ir leidomės, bet finišą pasiekėm.

Užšalęs upeliukasJei turėtume galimybę rinktis eiti ar ne – mes ir vėl eitume, nes tai puiki patirtis, džiugios emocijos, šiek tiek streso ir trumpalaikių baimių, tačiau bendras jausmas tikrai vertas tų 5 valandų trasoje. Vaikų taip pat niekam nepaliktume – nors ir pavargęs vyresnėlis (keletą kilometrų ėjo pats, didžią dalį keliavo ant pečių) sakė, kad žygis jam patiko. Mažoji, kol kas, savo nuomonę išreiškia gana neaiškiai.

Žmonės ir šunys

Kariai su vėliavomisŽygyje dalyvavo ~800 žmonių (bent tiek rašo Neries RP direkcija). Mačiau bent kelioliką šunų, kurių dauguma keliavo palaidi. Vieniems žmonėms tai ne itin patiko, kiti į juos žiūrėjo su šypsena. Mums jie nemaišė, mūsų nepuolė (nors tarpusavyje būdavo ir pasiurgzdavo), todėl mūsų požiūris į juos visiškai neutralus. Tuo tarpu žygyje dalyvavę žmonės maloniai nustebino.

Žygio finišasSenokai neteko sutikti tiek daug pozityvių, geros nuotaikos žmonių, kurie ištiesdavo pagalbos ranką suklupusiems ar niekaip negalintiems įveikti kalniuko ledo (pvz. man su gerokai pakitusiu svorio centru). Daugybė gerų žodžių mūsų adresu, nes mums pavyko dar kartą įrodyti, kad vaikai nėra kliūtis bei daugybė žodžių iš mūsų pusės tiems, kurie buvo kantrūs kai mes sustodavom ne pačiose geriausiosiose vietose ar siauruose takeliuose stabdydavom dėl mažų kojyčių. Visgi, daugiausiai gerų žodžių nusipelnė organizatoriai, kurie suteikė progą mums po ilgos pertraukos vėl grįžti į žygius.

Lauksim naujų žygių – šiais metais mes aktyviai keliaujam su vaikais!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.