Mokyklų direktoriai panikuoja. Ekspertai pritaria – mokytojų trūkumas labai didelis, didžiausias per visą nepriklausomybės istoriją. Dėl to į mokyklas kviečiami dirbti neturintys pedagoginio išsilavinimo ar kol kas net neturintys jokio. Nors ekspertai akcentuoja regionus, puikiai žinau porą Vilniaus mokyklų, kurios IT mokė studentai ar baigę „kažką su informatika“. Ar tai blogai? Tikrai ne visada.

Pinigai

Vienas iš argumentų, kodėl trūksta mokytojų – atlyginimas. Jei tikėti TV3 straipsniu, vidutinis mokytojo darbo užmokestis yra apie 900 į rankas. Arba beveik 1400 „ant popieriaus“. Privačiose mokyklose gali būti ir dvigubai didesnis, bent jau pagal LRT. Kažkam jis atrodo didelis, nes vis dar gajus mitas, kad mokytojai dirba tik iki pietų, kažkam tai atrodo vargana išmoka, o ne atlyginimas. Palyginimui, vidutinis „į rankas“ atlyginimas Lietuvoje 2022 pabaigoje buvo 1184,4 Eur. Dviem šimtais eurų mažiau už vidurkį. Tiesa, mokytojų vidurkį labai iškraipo dirbantys nepilnu etatu. Už pilną krūvį mokytojas, be jokių papildomų kvalifikacinių kategorijų, turėtų gauti kiek daugiau nei 1000 eurų. Beveik vidutinį darbo užmokestį šalyje. Žadama, jog 2024 m. atlygis mokytojams sieks 130% vidutinio darbo užmokesčio. Abejoju. Nors, jei pažvelgtume tik į dirbančius pilnu etatu, galbūt tai tampa ir įmanoma.

1000 eurų „į rankas“ nėra tas atlyginimas, apie kurį svajoja studijas besirenkantys abiturientai. Na, galima pripažinti, nėra taip jau blogai, bet gana aiškios ir lubos. Po, mažiausiai, 5-10 metų galima tikėtis tapti ekspertu, tuomet atlygis dar pakyla 400-500 eurų. Sumokėjus mokesčius lieka apie 1400 eurų. Galima būtų daug diskutuot, kiek tai yra padorus mokytojo atlyginimas. Galiu nudžiuginti mokytojus, dauguma dėstytojų uždirba dar mažiau (bent jau pagal viešai skelbiamus darbo užmokestį įvairiose valstybinėse aukštosiose mokyklose reglamentuojančius tvarkos aprašus).

Bet ar tikrai tas atlyginimas yra problema numeris vienas? Jį žadama kelti, darbo valandos bent kai kuriomis dienomis leidžia grįžti namo kiek anksčiau už kitus (nors neretai ir namuose yra užsilikusio darbo iš mokyklos), o ir pats darbas geram mokytojui yra įdomus ir malonus.

Popierizmas

Darbas mokykloje toli gražu nėra tik dalijimasis žiniomis. Kiekvieną dieną laukia dienynas (visa laimė – elektroninis). Reikia nepamiršti pamokų planų, kuriuos būtina pasirengti ir, dažniausiai, gauti patvirtinimą. Papildomi popieriai dėl kiekvieno specialių poreikių turinčio vaiko, o jei kažkoks renginys – dar begalė visokiausių dokumentų.

Sąžiningai pildant visus dokumentus tai atima daug daugiau laiko nei pasiruošimas pamokoms. Nemaža dalis dokumentų yra gana standartiniai, dauguma mokytojų juos pildo CTRL + C ir CTRL + V principu, tad kyla natūralus klausimas, kodėl tai vis dar daro mokytojas, o ne kažkoks administracijos darbuotojas ar mokytojo padėjėjas. A, jų irgi trūksta! O ir įprasta, kad čia mokytojo darbas.

Kiek dirbau mokyklose, tiek man visi šie dokumentai buvo papildomas darbas, kurį atidėliodavau paskutinei minutei. Rugpjūtį ar rugsėjį pasirašytais pamokų planais tikrai nesivadovaudavau gruodį ar kovą – iki to daug ką pergalvodavau. Aha, atsirado pakeitimų – reikia rengti oficialų pamokos planą iš naujo! Vėl laiko gaišimas veltui, nes kol parengsi, suderinsi, jau ir pamoka ta bus praėjus. Tiesa, Lietuvoje bent jau įmanoma kažką keisti mokslo metų metu, tuo tarpu Italijoje planai derinami prieš mokslo metus ir labai sunkiai keičiami.

Auklėjamosios klasės

Esi geras specialistas ir nori dalintis žiniomis su vaikais? Puiku. Bet dar prie to pačio anksčiau ar vėliau gausi auklėjamąją klasę. Tai yra, būsi kažkurios vienos klasės auklėtoju. Nenori? Bet nėra kam, teks. Natūraliai kyla klausimas, aš atėjau dirbti mokytoju ar auklėtoju? Jei kada vėl galvosiu apie grįžimą į mokyklą, prieš pasirašydamas darbo sutartį turėsiu griežtą reikalavimą – auklėjamosios klasės man neskirti. Kai kuriose mokyklose tai įmanoma suderinti, kai kuriose, deja, be šansų.

Turėti auklėjamąją klasę ir mokyti vienu metu – tas pats, kas dirbti dviejuose skirtinguose darbuose. Nematau jokio aiškaus ir būtino ryšio. Išskyrus, žinoma, pradines klases, priešmokyklinio ugdymo mokytojus, bet ir tai, bent jau su pradinukais, ateityje turėtų keistis principas (ypač kai tiek skirtingų mokomųjų dalykų jiems pridedama vis).

Papildomi darbai

Be auklėjamosios klasės, krūvos popierių ir pačio mokymo, mokytojai turi dar ir papildomų darbų. Pavyzdžiui, pasiruošimas renginiams. Ypač turint auklėjamąją klasę ar vykstant tam tikriems renginiams. Kur dar olimpiados, tai mokyklos lygio, tai rajono lygio, tai visos Lietuvos bei papildomos komercinės. Be kita ko, mokytojai turi ir budėjimo pareigą (galvojau, kad tai išnyko kai baigiau mokyklą, bet klydau). Mokytojas – auklėtojas – apsauginis. Betrūksta, kad dar po darbo ir valytojais reikėtų padirbėti ar žolę aplink mokyklą nupjauti.

Po 45 minučių pamokos (informacinių technologijų pamokai tai yra stipriai per mažai) norisi turėti pertrauką, galimybė pasiruošti kitai pamokai, galų gale nueiti į tualetą ar užkąsti. Deja, bent kartą per savaitę tenka atlikti kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenį. Gal vertėtų samdyti saugos bendrovę? Beje, mano mokykloje kurį laiką tikrai buvo apsauginis. Tačiau jis kažkuo buvo susijęs su mokykla (greičiausiai pats ją lankė) ir tikrai ne iš gerosios pusės, tad iš jo buvo daugiau žalos nei naudos.

Pagarba mokytojui

Tai nėra priežastis, dėl kurios mokytojais dirbti neina jauni specialistai. Dauguma jų labai greitai užsitarnauja vaikų, tėvų pagarbą. Bet labai retai juos gerbia kolegos, administracija. Tokios frazės kaip „padirbsi penkis metus – suprasi“ ar „kam tu čia apsikrauni, imk vadovėlį ir dirbk, po to iš visų reikalauja kažko“ ir pan.

Iš paskutinės savo mokyklos (kurioje mokiausiai 8-12 klasėse) tikrą pagarbą jaučiu vos keliems mokytojams. Kiek paradoksalu, bet tų dalykų, kurie man nėra patys įdomiausi. Gerbiu ir iki šiol geru žodžiu menu tuos, kurie nesakė, kad „egzamino tu net nebandyk laikyt“ ar tai, kad aš niekada negalėsiu kažko. Visiems savo mokiniams sakau, net ir tiems, kurių žinios likus pusmečiui iki egzamino yra artimos nuliui, jei susiimsi, dirbsi ir atsikratysi skiepijamos egzaminų baimės – išlaikysi. Blogiau ar geriau – čia jau kitas klausimas.

Smulkmenos

Mokyklose yra dar begalė smulkmenų, kurios erzina mokytojus ar potencialius mokytojus. Dažniau tai gal konkrečių mokyklų problemos, nusistovėję nerašytos taisyklės ar administracijos noras įrodyti kažkokį išskirtinumą, pasipuikuoti dėl reitingų ar dar kokių nors neadekvačių skaičių. Tačiau kiekviena, iš pirmo žvilgsnio menka, nesąmonė gali atbaidyti aukštos kvalifikacijos specialistus. Dauguma jų kitur uždirbs gerokai daugiau, tad į mokyklą eina dažniau vedami altruizmo, o kiekviena neigiama detalė yra raudona vėliava, dėl kurios norisi sustoti ir dar kartą apgalvoti savo idėją įsipareigoti.

Tai ką daryti?

Radži neatsakys, o mano nuomonė nepakeis visos pasenusios ir sunkiai išjudinamos sistemos, bet kelios idėjos, kurias galima panaudoti:

1. Pamokų planai, programos, spec. poreikiai ar elgesio kontrolė – visa tai ne mokytojo darbas.
2. Mokytojai turi gauti medžiagą / gaires iš ugdymo įstaigos, kaip tai daro privačių kursų įmonės. Jie turi būti laisvi jas adaptuoti pagal save, bet neturi gilintis į bendrąsias programas, analizuoti, kurti. Nebent papildomai.
3. Auklėjamosios klasės ne mokytojo reikalas. Į ekskursijas turi vežti gidai, kelionių vadovai, psichologines problemas turi spręsti psichologai, socialines – socialiniai darbuotojai. Mokytojas turi mokyti. Kartu važiuoti į su mokomu dalyku susijusią ekskursiją – gali, bet neprivalo.
4. Budėjimas yra sovietinis palikimas. Jei mokykloje reikia apsauginio, tam yra saugos bendrovės. Jei reikia dešimties – mokykla turi rimtų problemų ir jas reikia spręsti. Koridoriuje stovintis mokytojas naudos nekuria, tik degina savo energiją ir motyvaciją dirbti.
5. Atlyginimas, žinoma, turi palaipsniui kilti.
6. Negalima pamiršti nuotolinio / hibridinio mokymo galimybių.

Mokytojų trūkumas per metus neišsispręs. Reikalingas rimtas ir organizuotas darbas, esminės pertvarkos. Vien korepetitorių paklausa rodo, kad sistemoje yra rimtų kokybės bėdų. Be abejo, prie to labai prisideda ir tėvai, turintys nepagrįstų baimių ar nerealių lūkesčių, ypač kai samdo korepetitorius pradinukams ar net priešmokyklinukams.