Dar viena kelionė į Dusetas. Prie 12 išvykų jos net neplanavau priskirti, tačiau ji paskutinę akimirka tapo ne visai tokia kokios planavom – išvykome pagrybauti į netoliese esantį mišką. O tai dar ir kokia išvyka man, tokiam „rimtam“ grybautojui. Grybų paieškos nebuvo ilgos, skyrėm tam ne daugiau nei porą valandų, nes tikslas buvo ne grybai, o maloniai praleistas laikas.

Jaskoniškių miškas Sartų regioniniame parke malonus vaikščioti, bet, ko gero, vietiniai pasakytų, kad tikrai ne puikus grybauti. Čia nėra daug tankumynų, kalvų ir kalvelių, gausu pramintų takelių, o ir atstumas nuo Dusetų visai nedidelis – vos keli kilometrai arba kelios minutės automobiliu, tai lemia gana didelį populiarumą.

Radom ne vieną grybą, daug ir palikom – neapsisprendėm, rinkti ar nerinkti. Dėl to prieita išvados – reikia iki kito rudens šiek tiek pastudijuoti grybų enciklopediją. Konkrečiai mes trys (įskaitant mini žmogelį, kuris tik tik išmokęs vaikščiot) radom nepilna kibirėlį grybų, kurio (atmetus nupjaustymus ir kirmėlių paragautus grybus) pietums su bulvėmis buvo net ir per daug.

Pabūti miške norėjosi jau gana seniai, kadangi mūsų krašte, kad ir kaip neįtikėtinai tai gali skambėti kalbant apie Ignalinos rajoną, miškų beveik nėra. Visi jie kiek nutolę, pėsčiomis eiti jau toloka (ypač su vaiku), o važiuoti automobiliu šiaip sau kaip ir nėra prasmės / logikos. Tuo tarpu prie miškingų vietovių esame labai įpratę ir jų kiek pasiilgstame. Paguodžia tai, kad vis tiek neturime laiko grožėtis miškais – darbų vasarą ir rudenį iki ausų, o žiemą šiek tiek per šalta.

Išvykti į mišką, pabūti gamtoje ir pamiršti visus darbus / rūpesčius namie – tikrai geras poilsio būdas rudens savaitgalį, nors ir gana vėsu. Tiems, kurie labiau mėgsta grybus ir jų rinkimo procesą gal reikėtų ir visos dienos, bet man pilnai pakako ir poros valandų. Grįžę namo mėgavomės ne tik pietumis su miško gėrybėmis, bet ir lauktuvių parsivežtais saldžiais grybukais – šitų pasiilgęs buvau dar labiau. Būti svečiu kartais apsimoka 🙂