2024-ieji visko kupini metai. Jau, atrodo, tikiesi pabūti ramiai, plaukti truputį pasroviui, bet vos tik pradedi palengva judėti, atsiranda noras nuotykiams, avantiūroms, o kur dar ir įdomūs pasiūlymai ar staigūs pokyčiai, apie kuriuos negalvojai.
Nauji atradimai ir keliai
Neplanavau ieškoti naujų darbų ar keisti savo kasdienio kelio, bet kartais nutinka taip, kad po ilgų diskusijų, įkalbinėjimų ir atsikalbinėjimų imi ir sutinki pabandyti judėti truputį kitaip, ne taip, kaip buvo įprasta, ne ten, kur planavai. Taip aš jau beveik metus dirbu su mokiniais ir metodikomis pagal STEAM principus.
Besibaigiantys metais sugrąžino ir ten, kur sakiau kojos nebekelsiu – į mokyklą. Mokyklą, kurioje nėra skambučių, nėra klasių, nėra suolų, nėra net ir sienų! Unikali mokykla, į kurią pabėgo ir mano vaikai, yra skirta išskirtinai ugdymui šeimoje, todėl neturi jokio pastato. Dirbti tokioje mokykloje yra įdomu. Ypač kai tenka dirbti su labai įvairaus amžiaus, labai skirtingų žinių, poreikių, pomėgių vaikais. Ir niekaip nesiverčia liežuvis savęs vadinti mokytoju – greičiausiai esu gyvas informacinis stendas, kuris padeda pasirinkti tinkamą kelią pažintiniame take. Nors dėl gyvas dar susimąstyčiau, nes dažniausiai esu žalia kalbanti galva ekrane.
Sakoma, kad nėra labai gerai dirbti kartu su savo antra puse. Kol kas nematau absoliučiai jokių interesų konfliktų ir problemų. Nebent tai, kad sunkiai pasidalinam pamokų laikus ir Zoom’o prisijungimą.
Galbūt šie nauji keliai, o gal toli gražu netobula sistema, skatina atsitraukt nuo dėstymo. Nors labai daug įdomių diskusijų būna, mokausi aš iš studentų turbūt ne mažiau nei jie iš manęs, bet vis kyla dvejonių, ar tikrai mes einame tinkamu keliu, o ne vėluojame gerus 10 metų. Ypač kai pabendrauju su Erasmus studentais.
Nauja mokykla vaikams
Taip jau nutiko, kad mokslo metus užbaigėme ne tik švente, bet ir pildydami dokumentus priimti į kitą mokyklą. Tą pačią be sienų, langų, durų ir kitų įprastų atributų, kurioje esu „mokytojas-konsultantas“. Taip nutiko, kad žmonės, kurie mums buvo kelrodės žvaigždės ugdymo šeimoje kelyje, įkūrė unikalią mokyklą. Gražus pastatas, magiškos erdvės ir kiti privalumai neatsvėrė to svarbiausio dalyko – žmonių, su kuriais einame šiuo keliu. Tad be jokių diskusijų, galvojimų ir dvejonių ėjome kartu toliau, į naują, neapibrėžtą erdvę su savo fėjomis.
Ar vaikams kas nors pasikeitė? Iš esmės – ne. Jie į mokyklą kas dieną neina (nei 100 metrų, nei per pusnis basomis 10 kilometrų), tad nėra didelio aplinkos pokyčio, o dauguma vaikų išliko tie patys. Vienas kitas išėjo kitur, atėjo daugybė naujų. Socializacijai tai nekenkia, su draugais randa progų susitikti, pabendrauti, išsidūkti ar pasidalinti savo patirtimi. Be to, net ir su kitas mokyklas pasirinkusiais vaikais jie gali bendrauti ir tą sėkmingai daro, pavyzdžiui, treniruotėse, būreliuose.
Būreliai – nauji, seni ir metus užbaigiantis renginys
Būreliai yra viena iš socializacijos formų. Gyvenant Lietuvos pakraštyje su būreliais yra liūdna. Ypač jei nelankai tos vienintelės ir nepakartojamos mokyklos, nes neformaliuoju švietimu kaimuose rūpinasi tik mokyklos ir duris atveria tik savo mokiniams. Skaičiavome, kad į būrelius važinėjame beveik 2000 km kiekvieną mėnesį. Be abejo, taip gyvenant įpranti multitaskint ir randi ką papildomo nuveikt, nusipirkt, aplankyt.
Nors nuo kalendorinių metų pradžios vaikai buvo užstrigę tik su vienu būreliu, kurį dėl techninių problemų, kad ir kaip keistai ir juokingai tai beskambėtų, kaip tik besibaigiant metams ir palikome. Deja, bet nesprendžiamos techninės problemos numuša vaikų motyvaciją iki dugno, tad kam juos kankinti? Savo jie iš to jau pasiėmė ir toliau galės tobulėti savarankiškai jei tik turės noro.
Nuo mokslo metų pradžios vaikai pasirinko sau tinkamus naujus būrelius, kurie šiek tiek aktyvumo suteiktų. Taip vyriausias nukeliavo į karate, o vidurinioji – šokti. Jei karate dar įmanoma rasti sąlyginai arti namų – vos už 40 km, tai šokių 8-metei princesei tenka ieškoti jau už 100+. Visokių priežasčių žmonės, ypač politikai, įvardija dėl mirštančių regionų, bet turiu pripažinti, kad beveik viskas provincijoje yra orientuota į pensininkus: renginiai, politika, pramogos, net būreliai tokie, į kuriuos gal močiutės dažniau anūkus užrašo. Mums pavyko rasti tik tautinius šokius ir viena ausim girdėt apie sportinius šokius. Kiek vėliau pasiekė akis ir šiuolaikinio šokio būrelis tinkamas mano damai pagal amžių, tačiau pamačiau ir priežasčių, kodėl visgi nebūtų tikę.
Prieš pat Kalėdas įvyko ir pirmasis šokių koncertas. Mūsų merginai tai pirmas TOOOOKIO dydžio renginys. Profesionalus organizavimas, daugybė įvairiausios patirties ir įvairiausių amžiaus grupių pasirodymų. Po koncerto buvom 100% (nors ir iki to neabejojom), kad su šokių studija tikrai neprašovėm ir tie 300 km pirmyn atgal kiekvieną savaitę nėra taip jau daug. Jei dar kelių būklė geresnė būtų – visiškai jokios problemos.
Kintančio vaikų skaičiaus šeima
Nors pasimatuot, ką reiškia 4 vaikai šeimoje, jau teko ir anksčiau, prieš pat 2024-uosius, šiemet jau kiek ilgesnį laiką gyvenam 6-iese. Budinčios globos stebuklai, kai vaikas atsiranda be jokių 9 mėnesių pilve ir iškart jau gerokai paaugintas. Taip iš šono atrodė daug kam, kas nežinojo detalių. Ne veltui mokykloje, kur didesnis vaikų skaičius šeimoje nestebina, turime specifinę etiketę – kintančio vaikų skaičiaus šeima. Taip kartais ir jaučiamės.
Tai keičia kasdienybę, bet ir suteikia įdomių patirčių, gali pamatyti gyvenimą truputį iš kitos pusės ir įsitikinti, kad yra labai įvairių žmonių, labai sudėtingų istorijų ir painių kelių, o priimami sprendimai, galiojantys teisės aktai ne visada saugo tuos, ką iš tiesų turėtų saugoti. Be to, kiekvienos situacijos teisės aktais neapibrėši.
Lyg vaikų maža…
Užsisuko vieną dieną diskusija. Vaikai nori triušiuko! Arba dviejų, o gal net trijų. „Baikit, nėra vietos, kur mes juos laikysim, kas prižiūrės“ – vaikus atkalbinėjom su namų vyr. ragana Ieva kaip susitarę. Na, nusileido vaikai, sutiko, kad gal ir teisūs mes, bet atėjo diena, kai žolės pjovimas pabodo, krūmai patvorį įgriso ir namuose atsirado ožkytė. O po to dar dvi. Nesąžininga? Tikrai taip. Bet toks jau gyvenimas, ima nuomonė pas tėvus ir pasikeičia. Pripažinsiu, čia ne mano idėja, aš dar labai dvejojau, bet ar kas gali ginčytis su raganom, kurios nebenori pjaut žolės?
2024-ųjų rinkimų maratonas
Ypatingi šie metai buvo ir rinkimų gausa. Dalyvavom visuose. Man rinkimų apylinkių uždarymas reiškia, kad mažiausiai iki vidurnakčio spaudinėju F5. Primena Euroviziją. Įdomu matyti, kaip keičiasi rezultatai, kai kaimų apylinkių rezultatus kardinaliai pakeičia miestų. Akivaizdu, kad net ir toje pačioje savivaldybėje miestas nuo kaimo gali skirtis kardinaliai. Jau net nekalbant apie didžiuosius miestus, ypač Vilnių.
Ypatingai liūdina jaunų žmonių aktyvumas. Jei miesto jaunimas palygint aktyvus, tai kaimo jaunimui visiškai nusispjauti. Iš dalies galima pasidžiaugti, nes jų apatiškumas ir jaunatviškas noras daryti nesąmones į valdžią gali atsiųsti labai keistus veikėjus.
Kažkiek rinkimams įtakos galėjo padaryti ir A. Tapino „Skaidrinam“. Bet čekiukai buvo pernelyg arti, tad vietoj kritikos strėlių ne vienas lokalus politikas dar ir palaikymo iš žmonių sulaukė. Keista, bjauru ir liūdna. Džiugu, kad yra ir tokių, kurie dirba švariau. Tiesa, skandalas pajudino tik tarybos narius, bet ne savivaldybės administracijos darbuotojus, kurie tikrai žinojo, kas vyksta ir priimdavo dokumentus, tad, mano akimis, ne ką mažiau prisidirbę.
Viešos paslaugos negerėja
Kalbant apie savivaldybę tai su ja šiemet niekas per daug nepasikeitė – kaip buvo jiems dzin, ką jie ir jiems pavaldūs daro, taip ir liko. Jau gatvių priežiūros ir šiukšlių tema atsibodo net man pačiam. Galiausiai tyliai tyliai įvyko šiokie tokie pokyčiai į gera. Tik iki normalių pokyčių dar toli. Sakyčiau, net iki mėnulio arčiau. Suklydo savivaldybės įmonė? Kaltas liksi tu. Po to jie ten savo darbuotojus ant kilimėlio išsikvies ir, ko gero, neblogai išsirėkaus, bet telefonu sugebės aprėkt klientą net ir direktorė, kuri savo sritį, mano nuomone, išmano prasčiau nei vos penketą tempiantis viešojo administravimo studentas. Bet savivaldybei ji tinka, gal nauji metai atneš pokyčių? O naivume, mielas 🙂
Laimingiausias jaunimas
Galbūt su savivaldybėmis problema ta, jog ten jaunimo beveik nėra – dominuoja „senimas“. Jei būtų daugiau jaunimo, gal visi aplink laimingesni būtų, nes gi Lietuvos jaunimas iki 30 metų pripažintas laimingiausiu pasaulyje. Juokinga, kad vos tik pradėjo džiaugtis įvairios įstaigos, institucijos ir žiniasklaida, kaip mat pasipylė komentarai, kokia tai nesąmonė, koks tai užsakytas reitingas ir t.t. Nemoka žmonės pasidžiaugti bent jau tokiomis naujienomis, nes vaidinti nuskriaustus ir nieko nekeisti yra lengviau, paprasčiau, tiesiog imti ir prisitaikyti.
Aš pradėjau vadovautis kitokiais principais ir gyvent kur kas lengviau. Man džiugu, kad Lietuvos jaunimą galima laikyti laimingiausiu. Ne dėl to, kad juos viskas džiugina, bet dėl to, kad jie tikrai turi sąlygas gyventi, kurti, mėgautis. Pradedant laisve, baigiant gamtos nelaimėmis – mes, palyginti, labai ramiai gyvename.
Geri tie metai buvo, bet pradedam dar geresnius
Negaliu skųstis 2024-aisiais, nors buvo ir traumų, nelaimių, rūpesčių. Be jų neįmanoma, ko gero, bet iššūkiai skatina tobulėti ir ieškoti sprendimų. Kai kurie priimti sprendimai, nors pradžioje ir atrodė rizikingi, ne itin geri, pasiteisino su kaupu.
Jei 2025-ieji bus ne blogesni, aš būsiu tuo patenkintas, o praėję 2024-ieji mane tik skatina dar labiau galvoti apie ateinančių metų projektus, sau susikurtus iššūkius ir galimus jų sprendimų kelius. Esu 100% įsitikinęs, kad naujų projektų bus, o ar jie bus sėkmingi bus galima pasverti po metų.
Tai su prestižinės profesijos metais, kolegos mokytojai!