Socializacija yra tai, kuo (tiksliau jos nebuvimu) bandė mus gąsdinti visi kas netingėjo vos tik sužinoję apie mūsų pasirinkimą ugdyti šeimoje. Ir vis dar kartais bando. Iš pradžių atsikirsti prieš šį priešišką ugdymui šeimoje argumentą buvo nelengva, tačiau šiandien aš jau atsimerkęs plačiau ir galiu pasakyti – nusišnekėjot, gerbiamieji, socializacijos problemų mums nekyla. Jų galite turėti Jūs patys, jei taip manote.

Visų pirma, kas yra socializacija? Tai gana sudėtingas procesas, kurio metu perimamos visuomenės vertybės, normos, elgsena ir kitos dalys. Dažniausiai perimamos artimiausios visuomenės, tai yra, kaimynystės, patirtys. Taip gali atsirasti socialiniai sluoksniai, skirstymas, pvz., kaimiečiai ir miestiečiai. Todėl būtinas bendravimas su kitomis bendruomenėmis. Tolerancija, supratingumas, suvokimas, kad ne visi vienodi ateina tik pradėjus keliauti, matyti plačiau nei rodo televizijos ekranas ar pasakė kaimynė Zosė. Tačiau mums pradėjus ugdymą šeimoje primygtinai buvo kišama, jog nebus socializacijos, nes vaikas neis į mokyklą. Vieną mažą bendruomenę. Konkrečiu mūsų atveju – vos per 100 mokinių turinčią kaimo mokyklą.

Darbas iš namų irgi blogis?

Prieš savaitę Facebook‘e pasirodė Eriko Murino įrašas (https://www.facebook.com/erikmurin1/posts/pfbid0KDnP9WZCZuTJBGK2rjhr46VcUmPGRqvYMPqU8dGkwAN27YdSEphAA5bsD7Y8ov3bl) apie nuotolinį darbą. Patinka man jo kai kurie įrašai, nes nevynioja žodžių į blizgantį popierėlį, drebia kartais ir necenzūruotai. Prirašė Erikas labai daug apie ofisiuko kultūrą, paminėjo kelis man užkliuvusius dalykus, labai tinkamus ir mokyklai:

1. Įmonės (taip kaip ir mokyklos) nori maksimaliai kontroliuot savo darbuotojus (mokinius).
2. Įmonės kultūra kaip šeimoje – mokyklos lygiai taip pat bando būti „antraisiais namais“. Ne, namai yra namai, šeima yra šeima, mokslas yra mokslas, darbas yra darbas.
3. Draugų paieška darbe ar mokykloje. Jei nesugebate susirasti draugų kitur – taip, tai yra svarbios vietos, bet jei gebate, kur problema?
4. Produktyvumo klausimas. Erikas rodo statistiką, įrodančią, kad darbas iš namų yra produktyvesnis, o tą pačią dieną Ričardas Savukynas (arba Rokiškis Rabinovičius) sukuria įrašą (https://www.facebook.com/rabinovicius/posts/pfbid08XoEQCZk47pPdLamGNoudY7ANQcaP9XYjYUXSxEE8n6B5Nfiv3BepMgLMv7RQ99dl) visiškai priešingą – nuotolinis yra neefektyvus, o darbas iš biuro yra gerai. Tiek man, tiek mano vaikui nuotolis yra efektyvesnis. Tai ką dabar daryt? Statistika ir tyrimai prieštarauja vienas kitam ir, svarbiausia, man. Ir čia mes galime pasidžiaugti laisve rinktis, bet kažkodėl ugdymo šeimoje šalininkai nesako, kad reikia uždaryti mokyklas, kad tai visiška nesąmonė, tuo tarpu mokyklų šalininkai nevengia ugdymo šeimoje išvadinti nesąmone. Panašiai skambėjo ir Savukyno įrašas.

Šie du įrašai ir jų komentarai tik patvirtina mano nuomonę, kad vyresniems žmonėms sunku priimti naujoves, jie bijo kažką keisti ir jiems išlieka mokykla ir darbas svarbiausia. Kartais netgi svarbiau už asmeninį gyvenimą ar gerovę, nes tiesiog taip priimtina. Stiprių argumentų nėra, tačiau taip priimtina. Lygiai kaip su vaiko krikštijimu. Kiek kartų girdėjau, kad „jau laikas“ pakrikštyti savo vaiką, bet į klausimą kodėl (ypač mums, netikintiems) gaudavom tik tipinį atsakymą, kad taip įprasta. Tai panašiai ir su mokykla – kodėl jos reikia? Nes tai normalu, tai socializacija. Viskas. Ties čia baigiasi argumentai.

Kaip mes „kompensuojam“ socializacijos trūkumą?

Kompensavimą įdėjau į kabutes, nes iš tiesų kompensuoti mums nieko nereikia. Mes tiesiog turime savo socializacijos išraišką, savus bendravimo kanalus. Pradedant mokykla, kurios bendruomenė susitinka pakankamai dažnai, net ne visada vykstame dėl atstumo ir laiko stokos. Mokslo metų atidarymas, mokslo metų uždarymas, žiemos, pavasario, rudens ir kitokios mugės, seminarai tiek tėvams, tiek vaikams, talkos ir dar begalė visko, net nebepamenu. Nori? Prašom, visa šeima laukiama. Net šiandien, įsibėgėjus vasarai, turėjau nuotolinį susitikimą, nes kažkam reikia patarimų, kuriuos galiu duoti, galiu pasidalinti savo nuomone ir žmonės ją priima.

Būreliai, stovyklos. Tiek online, tiek gyvai. Vėl kiti vaikai, kitokia aplinka, kitoks bendras tikslas. Abu vyresni vaikai lanko tą patį būrelį tik skirtingu laiku ir su skirtingais vaikais, puikiai sutaria, nors matosi tik kompiuterio ekrane. Pabendrauja, pasidžiaugia vienas kito pasiekimais, atsidūsta kai tenka užleist pirmą vietą, normalu.

Kartu šiais metais išvyko į dienos stovyklą. Ten bendravimo į valias. Sutiko seniau kartu su jais anglų k. pamokas lankiusių vaikų, savo mokytoją – atsimena, bendrauja toliau laisvai ir mėgaujasi ta socializaciją, kurios nėra per daug, bet kartu ir ne per mažai.

Bendraujame ir su žmonėmis iš įvairių šalių. Mūsų vaikai nebijo tamsesnių, kitokių veido bruožų ar kažkaip „keistai“ kalbančių. Jie žino, kas yra užsienio kalbos, kodėl žmonės skiriasi ir kad jie visi yra tokie patys žmonės savitais bruožais ir kultūriniais dalykais.

Stebėdamas savo vaikus (ir save) iš šono kartais galvoju, kad mano vaikai turi daug daugiau socializacijos ir, svarbiausia, naudingos socializacijos nei tie, kurie didžią laiko dalį praleidžia mokykloje tarp 14 ar 24 vis tų pačių vaikų. Mano vaikai gauna daug įdomių patirčių iš įvairiausių žmonių, nepriklausomai nuo jų kilmės, tautybės, pilietybės, rasės ar pažiūrų. O juk būtent taip ir turi vykti socializacija – per bendravimą, platų pažinimą, pajutimą.

Šis įrašas yra šiek tiek sutrumpintas. Ilgesnis variantas https://contribee.com/rozickas/post/39055