Dažnai kalbam apie cancel kultūrą (lietuviškai visiškai neskambantis terminas atšaukimo kultūra), kai kažkuo neįtikęs, prie daugumos nuomonės nepritapęs atlikėjas ar kitas žinomas žmogus tiesiog nurašomas. Interneto ir socialinių tinklų galia labai didelė, todėl nucancelinti asmenį tampa gana nesunku. Net nebūtina įsigilinti. Bet yra ir kita bėda – prisitaikymo kultūra. Toks terminas gal ir neegzistuoja, bet kitaip to pavadinti nelabai galiu.
Kalba
Vienas opiausių prisitaikymo kultūros pavyzdžių – rusų kalba. Arba hibridinė lenkų/rusų/baltarusių kalba – jos nesupranta nei lenkai, nei lietuviai, nei rusai. Galima būtų pavadinti tam tikri pidžinu, dažnai mūsų krašte vadinama tuteišių kalba, bet ir ta kalba nuo Šalčininkų iki Visagino iš esmės pasikeičia bent kelis kartus. Ukrainiečių suržiką man suprast lengviau. Bent jau tą, kuris dominuoja tolėliau nuo Lenkijos sienos.
Būna sutinki žmogų, vardas, pavardė lietuviški, lyg ir čia gimęs bei augęs, bet jo pagrindinė kalba – slavų kalbų asorti. Kodėl? Nes taip patogiau. Taip kalba aplinka, taip, galbūt, kalba jo draugai, kaimynai, tolimesni giminaičiai. Žmogus pasirenka patogesnį kelią, prisitaiko, nors ta aplinka jį puikiai supranta (su kai kuriomis išimtimis), galėtų laisvai kalbėti lietuviškai ir tai visiškai nekeltų jokių problemų.
Iš Kauno į Vilniaus pakraštį atvykusi moteris per metus-du pamiršta, jog yra lietuvė ir net parduotuvėse kreipiasi į pardavėjas nei tai rusų, nei tai lenkų kalba. Kodėl? Nes prisitaikė prie kaimynų, susitapatino su jais ir pasirinko populiaresnę kalbą aplinkoje, ją toliau plėsdama: parduotuvėje, poliklinikoje, bibliotekoje, viešajame transporte. Galiausiai dar ir su priekaištu, kodėl čia jos nesupranta ir į ją nesikreipia ta pačia kalba, kuria kalba ji „nes visi gi taip kalba čia“.
Paraleliai tokia pat situacija toje pačioje vietovė, tik naujakurė pasirenka kalbėti lietuviškai. Nepasiduoda aplinkai ir nesivadovauja „paprasčiau prisitaikyti“ principams. Ar nuo to jos gyvenimas tapo sudėtingesnis? Ne, galbūt tik prarado kelių ypatingai užsispyrusių savo dirbtinio identiteto saugotųjų draugijos galimybę. Kur tik reikėjo buvo suprasta, laisvai susišnekėjo visose įstaigose ir t. t. Visgi Vilnius – Lietuva. Ir ne šiaip jau koks kaimelis, bet sostinė.
Galioja ir kitom kalbom
Prieš kurį laiką žiūrėjau interviu su vienu man įdomiu italu – Gian Luca Demarco. Jis ir paminėjo tą prisitaikymą, jei va jau užsienietis tai parodysim, kad mokam angliškai. Nesvarbu, kad jis kalba lietuviškai. Bandymas įtikti, pasirodyti ar prisitaikyti – sunku pasakyti, bet tai yra kažkas, ko neturėtų būti. Tuolab, jei žmogus pats prašo su juo kalbėti lietuviškai, nes tai jam patirtis, neįkainojamos pamokos.
Kartais džiugu, kai išgirstu savo užsieniečius studentus prabylančius lietuviškai. Vieni jų labai sunkiai perpranta lietuvių kalbą, kiti gana greit dėlioja visai nelengvus sakinius. Daugumai jų Lietuva tėra tarpinė stotelė ir trumpalaikis gyvenimo etapas, tačiau daugybė jų bent pabando palaužyti savo liežuvį lietuviškai.
Kai blogai, bet…
Daugybė žmonių linkę prisitaikyti ir kai blogai. Nevalo kelių? Blogai, bet ką padarysi, gal lėšų nėra, gal žmonių nėra. Nesvarbu, kad traktoristas su traktoriumi tuo metu už 40 kilometrų vykdo užduotį, kuri toli gražu neturėtų būti jo prioritetinė. Kvaili pasiteisinimai ir informacijos sklaida iš lūpų į lūpas yra normalu. Pasiskundei dėl to? Kaip drįsti..? Prisitaikymo kultūra ypatingai gaji provincijoje. Miestuose žmonės jau išmoko kovoti už save ir žino, kas jiems turi būti suteikta.
Be abejonės, atsiranda patarėjų, kurie siūlo imt kastuvus ir valytis patiems (nors kažkas tuo metu iš mano mokamų mokesčių galės kavą gert), niekur nevažiuot / neit (jei tau reikia – tavo bėdos), gyvent kitur, kur gerai (o mes čia likę prisitaikysim)…
… kur tu dėsies?
Tai viena dažniausių prisitaikymo kultūroje paskendusių žmonių frazė. Bloga mokykla, bet ji vienintelė aplinkoje? Kur tu dėsies? Teks prisitaikyti ir leisti vaikus į ją. Ne! Yra nuotolinės mokyklos, yra ugdymas šeimoje, yra galimybė vežti į toliau esančias mokyklas. Galų gale, reikia prisiminti, jog mokykla irgi turi tam tikrų pareigų ir Jūs turite teisę to reikalauti. Visi pasiteisinimai tėra tik nenorėjimas dirbti. Dažniau akcentuojama, kad vaikai žino savo teises, bet nežino pareigų. Iš tiesų, lygiai taip pat yra ir su mokyklomis, jos neretai pamiršta savo pareigas. Pavyzdžiui, užtikrinti kokybišką ugdymą, saugią aplinką – tokias pareigas į savo sutartis įtraukia dažna mokykla, o teisės aktai netgi aiškiai nurodo, kad mokinių krūvis privalo atitikti higienos normas, bet to dažnai nepaisoma, paisoma tik iš dalies. Ką daro dauguma? Patiki mokyklų graudžiais žodžiais apie galimybių nebuvimą ir prisitaiko.
Prisitaikymas darbe – norma
Taip pat ir darbuose. Ką daryti, jei darbdavys nemoka laiku atlyginimo? Jei darbe yra mobingas? Jei darbo sąlygos nebeatitinka to, kas buvo sutarta? Jei degantys darbai atsiranda penktadienį vakare? Čia jau dažniau galima išgirst, kad laikas rasti kitą darbą. Taip, tai visiškai teisingas atsakymas. Tik, deja, nemažai dar mano, kad visgi reikia džiaugtis turint darbą. Ypač už Vilniaus ir Kauno ribų. Taip, gal ir reikia, nes kai kuriose vietovėse normalių darbdavių faktiškai nėra, tačiau tai irgi gali būti ženklas, kad reikia kažką keisti. Galima pradėti kalbėti su darbdaviu (pasirodo, kai kurie jų tiesiog užmigę ir nelabai orientuojasi šių dienų pasaulyje), galima įtraukti į pokalbį ir įvairias institucijas, pradedant VDI, baigiant VMI. Galima pradėti kurti savo. Regionuose tam yra paramos (nors ten irgi niuansų visokiausių yra, kai visi viską žino, bet niekas nieko nedaro). Galima keisti ir gyvenamą vietą. Galima pasiųsti darbdavį toli toli (negražu, sutinku, bet kartais reikia), pailsėti ar net pagalvoti apie naujas galimybes keičiant specialybę. Na, žinoma, galima ir prisitaikyti. Tiesa, vertėtų pamiršti tą įsitikinimą, kad dažnas darbų keitimas yra labai blogas ženklas kitiems darbdaviams. Pirma, jie to nemato jei Jūs patys jiems to nesakot. Antra, šiandien retas žmogus dirba vienoje darbovietėje 10, 20 ar 40 metų.
Ne kartą girdėjau pats ir girdėjo man artimi žmonės, kad turi darbą ir pakentėk, niekur nebus idealu, o jei mesi ir išeisi, tai ką tu darysi, kaip tu pragyvensi. Bent kol kas kiekvienas kartas, kai buvo užvertos durys, atsidarė labai platūs langai. Tiesiog nereikia išeiti ir laukti, kol iš dangaus ims kristi darbo pasiūlymai. Nors, būna, jie nukrenta tikrai lyg iš dangaus.
