Pastarąją savaitę vėl sugrįžom prie tradicijos vakare porą valandų praleisti žiūrint filmą. Ir šį kartą kliuvo du lengvi, bet gana įdomūs ir kiek neįprasti filmai. Abu jie – europietiški: vienas prancūziškas, kitas itališkas. Įdomu tai, kad jie turi kažką bendro.

Prancūziškas neįveikiamu pavadinimu „Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?“ rodo katalikų šeimą, kurioje keturios dukterys išteka už visiškai skirtingų žmonių: žydo, musulmono, azijiečio ir juodaodžio. Tėvams – didelis šokas, šeimai – begalė išbandymų, kadangi tai labai skirtingi žmonės, turintys savo požiūrį į gyvenimą ir, kaip įprasta filmuose, labai vertina savo religiją, papročius ir tradicijas. Žiūrint šitą filmą susimąsčiau, kad mišrioms šeimoms tikrai nėra labai lengva, ypač jei artimi giminaičiai religingi. Ir vėl religija kiša koją 🙂

Itališkam filme visa kaltė verčiama Sigmundui Freudui (nors filme jis paminėtas, jei neklystu, tik vieną kartą) – „Tutta colpa di Freud“. Vienišas tėvas, dirbantis psichologu ar kažkuo pan., augina tris dukras. Vienai dukrai 18 metų ir jį įsimyli tėvo amžiaus vedusį vyriškį, kita dukra lesbietė (filmų be homoseksualių santykių vis mažiau ir mažiau) gyvena Niujorke ir pasiperša savo gyvenimo meilei, sulaukia neigiamo atsako ir grįžta į Italiją, kur ieško sau tinkamo vaikino, trečia dukra valdo knygyną ir įsimylį kurčnebylį, kuris vagia knygas. Tuo tarpu tėvas vis seka vieną moterį su šuniu, su kuria vėliau susipažįsta ir sulaukia netikėtų žinių. Filmas perpintas ir supintas, tačiau kaip nekeista – pasirodė tikrai įdomus.

Pastaruoju metu ieškodamas lengvesnio pobūdžio filmų vis užkliūnu už europietiškų ar rusiškų (realiai jos irgi europietiškos) komedijų, kurios visiškai kitokios nuo tų, kurias kuria JAV kino industrija.