Atėjo eilė ir Klaipėdai

Klaipėda
Klaipėda

Kas kartą važiuodami į Lietuvos pajūrį aplenkiam vieną miestą – Klaipėdą. Daugiausia, ką jame nuveikiam – užsipilam kuro ar pavalgom kurioje nors prekybos centro kavinėje. Šį kartą planuodami kelionę prie jūros (dėl to ir vėl „kaltas“ žygis Pėsčiomis pajūriu) nusprendėme apsistoti būtent Klaipėdoje ir bent dalelę laiko skiri uostamiesčio aplankymui. Trumpas trijų dienų apžvelgimas ir per žioplumą tik šiandien paskelbtas pernykščio žygio įrašas (o kartu ir grįžimas prie šio tinklaraščio po metų pertraukos)

Zoologijos sodas

Pirma stotelė dar neprasidėjus tikram savaitgaliui – zoologijos sodas. Nors jis ir Klaipėdos, bet iki pačio miesto dar keli kilometrai. Iš pirmo žvilgsnio nedidelis, tačiau už metalinės nepermatomos tvoros ir vartų slepiasi gana daug gyvūnų talpinantis zoologijos sodas. Savo plotu jis gal ir nusileidžia Rygos ar Kauno zoologijos sodams, tačiau tuo, ką sutinkame viduje – tikrai ne. Erdvūs ir vos ne iš visų pusių prieinami gyvūnų narvai. Vos vieno kito iš jų nepavyko pamatyti. Vaikams puikiai pritaikytos erdvės stebėjimui, o jų įrengimas – elementarus ir tikrai nebrangus, pavyzdžiui, medinės kaladės pasilipimui. Vaikai lipa nuo vienos ant kitos ir džiaugiasi galį pamatyti gyvūnus, kurių narvų apačia šiaip yra neperregima. Kai kurie narvai įrengti dar patogiau – apačioje yra stiklas, leidžiantis matyt ir tiems, kurių akys yra žemiau nei baigiasi tvoros pamatas. Už tai didelis ir riebus pliusas zoologijos sodui.

Gyvūnų šėrimas taip pat galimas. Jei ne vaikai, tikrai nepirkčiau to batono (ne dėl jo kainos, kuri yra simboliškas vos euras, bet, manau, gyvūnus turėtų šerti tie, kas išmano apie juos), tačiau balsų dauguma aiškiai sako, jog batono reikia. Taigi, apėję beveik visą zoologijos sodą, grįžome iki kasų ir įsigijome batoną (minkštas, gražus ir neraikytas – kartais tokio tenka ilgai paieškoti kai nori pirkti sau). Ant narvų aiškiai pažymėta, kurių gyvūnų šerti nevalia. Pagrindiniai maitinimo objektai – ožiukai ir lamos. Net kai rankoje neturi batono šie gyvūnai sekioja palei tvorą lankytojus, o su batonu tampi visiškas vedlys, pritraukiantis net toliausiam kampe besislėpusias lamas ar ožiukus. Tiesiog smagu.

Dar vienas labai patikęs dalykas – didelis pačių gyvūnų kiekis. Liūtai sėdi narve ne po vieną, o visa grupelė (gal šeima), lūšių, tigrų ir kitų didesnių kačių taip pat yra nemažai, tad yra į ką pažiūrėti. Be to, dauguma jų po gardus vaikšto, bėgioja, šokinėja – to pasigesdavau Kaune.

Nors teko girdėti įvairių atsiliepimų apie šį zoologijos sodą, bet man jis patiko bei pasirodė kur kas labiau tinkantis lankytojams su vaikais nei Kauno zoologijos sodas. Galbūt po ilgai laukiamos ir vis neįvykstančios renovacijos situacija pasikeis.

Danės skverelis

Danės skverelis
Danės skverelis

Kadangi buvom išsinuomoję butą visai netoli Danės upės, pirmas sustojimas buvo šalia esantis Danės skverelis (atvykome anksčiau nei buvo sutartas atvykimo laikas). Čia įrengta gana didelė žaidimų aikštelė, kurią iš karto pamatė vienas iš mūsų keliautojų. Aikštelė tikrai nebloga, visų supynių būklė irgi, viskas orientuota į laivus, jūrą, tačiau užkliuvo vienas dalykas (ypač aktualus atvykusiems iš toliau) – šalia yra tualetai. Nemokamai, kilnojami, gal ne itin puošiantys miestą, bet jie yra. To trūksta daug kur, tiek pačioje Klaipėdoje (pajūryje), tiek Palangoje, Vilniuje, Kaune ar bet kuriame kitame mieste, bet šiame skverelyje jie buvo. Gali būti, kad taip yra laikinai, nežinau to, tačiau bent savaitgalį jie čia buvo ir tai yra labai gerai. Siūlyčiau, projektuojant visas viešas (galbūt išskyrus esančias daugiabučių kiemuose) vaikų žaidimų aikšteles tualetą numatyti kaip vieną iš privalomumų sąlygų. Taip išsispręstų viena didelė problema miestuose.

Girulių paplūdimys

Nors oras nebuvo labai vasariškas, visgi jau antra rugsėjo pusė, žmonių paplūdimyje buvo. Be abejo, dėl vietos stumdytis neteko, automobilių aikštelė, kuri nėra labai didelė, irgi sutalpinto visus norinčius. Akivaizdu, dauguma vietos gyventojai. Atsirado ir drąsuolių besimaudančių (man net vasara jūra per šalta, o čia dar ir vėjas, bangos). Gelbėtojų jau nėra, kavinukė viena dirba, prieš įėjimą į paplūdimį ir ledų radom kur įsigyti. O štai tualetas – tik kavinės, rakinamas su spyna. Gal kur aplink buvo ir kitas, viešas, bet nei ženklai už akių užkliuvo, nei pats statinys. Taigi, jei Danės skverelyje toks buvo net ne vienas, tai paplūdimyje nepasisekė rasti viešo. Be abejo, tai tik detalės, kurias, mano akimis, labai nesunku ir netgi ne itin brangu sutvarkyti.

Vis pastebiu, jog paplūdimiuose atsiranda įvairios vaikų žaidimų aikštelės. Kiek pamenu, mano vaikystėje tokių aikštelių buvo arba labai mažai, arba visai jų nebuvo (Palangoje, Nidoje, Pervalkoje). Dabar vos ne visi paplūdimiai jas turi. Visgi Girulių paplūdimį reikėtų lyginti su Vecaki paplūdimiu Rygoje (dėl atstumo nuo miesto). Pastarasis turi daugiau supynių ne tik patiems mažiausiems vaikams, bet ir vyresniems, tuo tarpu Giruliuose aikštelė orientuota į 3-6 m. amžiaus vaikus.

Žygis pajūriu

Šeštadienį vykęs Pėsčiomis pajūriu / Coastline Trek arba tiesiog žygis pajūriu – tai pagrindinė priežastis, kodėl mes pasirinkome šį savaitgalį kelionei. Tokie žygiai yra priežastis pakelt savo kojas ir pajudėti, pakeliauti. Tūkstančiai žmonių vienoje vietoje veikiantys daugiau mažiau tą patį duoda savo šarmo, o žinodamas, kad žygis vyks konkrečiu metu iš anksto susiplanuoji kelionę ir prisiverti išvažiuoti (nakvynė užsakyta, už žygį sumokėtą, tai negi dabar nebevyksi?)

Oras gal ir nebuvo pats geriausias žygiui (vis pagalvojau apie tuos, kurie eina 75 ar 100 km), tačiau vis tiek puikiai praleidome laiką. Tas pirmas įspūdis, kai nuo kopų atsiveria kiek įpykusi jūra – kažkas tokio. Didelė dalis iš karto sustojo ir… ne, neapsisuko – išsitraukė išmaniuosius ir pradėjo filmuoti. Mes elgiamės visiškai taip pat, nors pirmą minutę tiesiog mėgavausi bangų triukšmu. Kas prie jūros pratę lankytis vasarą, tokio Baltijos šėlsmo gal ir niekada nematę. Man labai priminė prieš daugiau nei 10 metų leistą sausio savaitę Nidoje, kuomet vėjas buvo toks, jog sunku ir paeiti. Tikrai šis vaizdas vertas tų 400+ km į vieną pusę. Nenuspėjama jūra yra viena iš priežasčių, kodėl prie jos nesilankom vasaros metu.

Pirmi kilometrai buvo lydimi vėjo ir saulės (keistokas derinys), karts nuo karto pabėgant kuo arčiau kopų, nes jūra kėsinosi daugiau paplūdimio. Pirmas stabtelėjimas užkąsti ir po kelių minučių poilsio prasidėjo tai, ko mažiausiai norėjosi – stipraus vėjo atneštas lietus su mažyčiais krušos gabalėliais. Vaikų džiaugsmas staiga išgaravo, o aš net nesugebėjau užsidėti vienkartinio lietpalčio. 30 sekundžių – tiek laiko užteko kiaurai permirkti. Vaikams pasisekė kiek labiau (ech, kaip gerai, kai tavim kažkas visada rūpinasi). Kol bandėm tvarkytis su savo lietaus apsiaustais nepastebėjau ir šiek tiek daugiau kranto bandančios pavogti jūros – kelių centimetrų vandens sluoksnis priverti pasijusti lyg būčiau be batų.

Žygį tęsėm per lietų, vos tik jis minimaliai aprimo. Sulig 4 kilometru mūsų trasa suko nuo jūros gilyn į mišką. Polietileninio lietpalčio garsas, kai jį lyg burę pučia vėjas, iš proto varė daugumą, belipant laiptais per kopą kilo mintys ir apie lengvą apkurtimą, panašias mintis įgarsino ir kelios už manęs lipusios moterys. Bet ties vienu laipteliu, jau leidžiantis nuo kopos į miško pusę, staiga lyg mirtina tyla – vėją užstojo kopos. Kažkoks magiškas tylos garsas ir kas kelias sekundes pasigirstantys susižavėjimo tyla garsai iš lipančių paskui. Atrodo, kas tas vėjo garsas tėra, bet kai išgirsti kasdienišką tylą (nors nė velnio ten nebuvo tikra tyla, kai aplink bent 300 žmonių tuo metu kalbasi), supranti, jog smulkmenos reiškia labai daug.

Trumpa pauzė, atsižymėjimas punkte, kuriame pasigedau arbatos (arba nebuvo, arba pasibaigė, arba tiesiog nemačiau). Labai stebina kai kurių žmonių elgesys. Į tris pavėsines, kur įsikūręs tarpinis punktas, bandė sulįsti daugybė permirkusių žmonių neva pasislėpti nuo lietaus. Nors patys buvo su apsiaustais. Taip susidarė tik spūstis tarp norinčių atsižymėti ir eiti toliau, ar siekiančių pasipildyt vandens atsargas. Na, ar taip, ar taip esat kiaurai šlapi, tai kokio velnio dar bandyt slėptis? Beje, ar žinote, kaip atskirti pirmą kartą žygį pajūriu pasirinkusį žmogų? Jis nešasi skėtį.

Likę kilometrai, kurių buvo dar 8 iš 12.5, buvo kur kas lengvesni nei pirmieji 4 pajūriu. Daugiausia dėl vėjo, kuris palei jūrą yra sunkiai įveikiamas (ypač kai pučia tiesiai į veidą), tiek ir dėl smėlio, kuris toli gražu nėra toks patogus kaip asfaltas, bet būtent tuo žygis pajūriu ir žavi. Dar ne kartą užklupo lietus, šaldė vėjas, tačiau po antrojo punkto vieno iš mažųjų dalyvių paklausiau ar eisim pavasarį – sakė būtinai.

Nors iš pradžių ir atrodė bus labai sunku, tačiau ne taip jau sunkiai įveikti 12.5 km, gauti keturi diplomai ir medaliai, laukiam, kol organizatoriai paskelbs, kurgi vyks kitas žygis. Jei žvelgti į balsavimų rezultatus (buvo specialus balsavimo žemėlapis antrajame punkte), panašu, kad pavasarį susitiksime Jūrmaloje. Mes už!

Delfinariumas ir jūrų muziejus

Delfinariumas Klaipėdoje
Laukiam pasirodymo

Sekmadienį, prieš išvykdami namo, norėjome aplankyti delfinariumą. Ilgai svarstėm ar vėl keltis Senąja perkėla ir eiti link delfinariumo, ar pasirinkti kokį kitą muziejų pačioje Klaipėdoje, mat prognozė buvo lietus, lietus ir lietus. Visgi, oras buvo ne visai toks, kokį mačiau tiek Gismeteo, tiek ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pranešimuose, tai saulė, tai lietus. Tikėdamiesi gero oro su šiokiais tokiais nukrypimais priėmėm sprendimą keltis į Kuršių neriją su automobiliu, aplankyti delfinariumą ir jūrų muziejų bei, po viso to, nuvykti į Nidą.

Delfinariumas, jūrų muziejus ir akvariumas

Jūrų muziejus
Kur ieškoti vaikų? Ten kur galima įlįsti

Delfinariumas kiek atjaunėjo po mano paskutinio apsilankymo, šou kiek pasikeitęs, nors ir panašus kaip būdavo anksčiau. Vaikams – tai pirmas apsilankymas ir pirmas delfinų pasirodymas, tad abu liko sužavėti. Mažiausioji (2) tik likus paskutinėms minutėms atgavo žadą, iki to stebėjo faktiškai neatitraukdama akių, tuo tarpu vyresniam (4) kilo gausybė klausimų. O kadangi bilietus gavome antroje eilėje – sušlapome panašiai, kaip stovėdami per lietų eilėje, tačiau ir pats efektas didesnis. Buvo verta.

Patarimas. Jei planuojate vizitą, įsigykite bilietus internetu: sutaupysite ir laiko, ir šiek tiek pinigų.

Akvariumas jūrų muziejuje
Atnaujintas jūrų muziejaus akvariumas

Jei nori sužavėti mūsų vaikus, veskis juos ten, kur bus gyvūnų. Tikiu, taip yra daugumai, tačiau mūsų mažieji keliautojai be gyvūnų negali. Be abejonės, akvariumas jiems buvo 100 kartų įdomiau nei likusi jūrų muziejaus ekspozicija (visos jos ir neaplankėme, taupėme vaikų energiją). Po rekonstrukcijos nebuvusiems galiu rekomenduoti apsilankyti, viskas pasikeitę labai moderniai ir patogiai lankytojams. Ne veltui tai vienas iš nedaugelio muziejų, kuris pritraukia tokią masę žmonių (aišku, be delfinariumo jis būtų nepalyginamai menkiau lankomas).

Visgi, lankymo kaina kiek kandžiojasi. Suaugusiems ne sezono metu bilieto kaina į delfinų pasirodymą 7 € (sezono metu būtų 10 €), vaikams nuo 4 metų 50% pigiau. Tiek pat suaugusiems reikia sumokėti ir už bilietą į jūrų muziejų su akvariumu. Tik šį kartą nemokamai einančių vaikų amžiaus cenzas kiek didesnis, tad mums nereikėjo mokėti už abu vaikus. 4 asmenų šeimai vizitas kainavo 31,5 €. Nepigu, bet išleisti pinigai verti to, ką pamatėme.

Delfinariumas ir muziejus nedirba pirmadieniais ir antradieniais.

Nida

Kuršių marios Nidoje
Laukiam kol undinė kokia išplauks
Saulės laikrodis
Saulės laikrodis

Į Nidą keliavome va bank. Oras bevažiuojant keitėsi bent kelis kartus. Pirma suplanuota stotelė – Parnidžio kopa. Iki pat kopos švietė saulė, tačiau vos užgesinus automobilio variklį aikštelėje prasidėjo nemenka liūtis. Pralaukę ~15 minučių sulaukėme tarpelio be lietaus. Visgi Ievos moteriška nuojauta, jog bus dar viena lietaus banga, nemelavo, tad gavome šiokią tokią dozę vandens iš visai nedidelio debesies. Nepaisant to, nuo Parnidžio kopos matomi vaizdai vis tiek yra ypač malonūs akims.

Nusileidę žemyn trumpai pasivaikščiojome pamariu, pasistiprinome, aplankėme uostą ir vos spėjome susėsti kelionei namo kai prasidėjo dar viena stipri liūtis. Ji keliavo iš paskos, tad kiek ją aplenkę stabtelėjome ties Preila, atsisveikinome su audringa jūra ir, bėgdami nuo vėl pasirodžiusių lietaus lašų, patraukėme namo. O čia laukė netikėta „staigmena“ – daugiau nei 2 valandų eilė prie kelto.

Eilės prie kelto

Dvi valandas ir dar šiek tiek prastovėti prie kelto sekmadienį gal būtų normalu, jei tai būtų ilgasis vasaros savaitgalis. Šį kartą labai nustebome, mat Nidoje tikrai nesimatė gausybės automobilių ir žmonių. Spėtume, jog didžioji srauto dalis iš muziejaus ir delfinariumo, tačiau buvo jau 18 val., kuomet muziejus nebedirbo. Kitas spėjimas, savaitgalį vykusi ir tragiškai pasibaigusi regata.

Keltas kamštis
Eilutė į keltą porai valandų

Įdomiai atrodė ir eismą reguliuojančio darbuotojo elgesys, prasilenkiantis su logika, tiek ir juostų žymėjimas (esant už kilometro nuo kelto negali nuspėti, kurią juostą rintis, o kuri skirta vykstantiems su leidimams). Labai pikta, jog nors ir stovėjo policijos ekipažas, atsirado ne vienas važiuojantis ir lendantis atgal į bendrą srautą prieš pat atsiskyrimą tarp turinčių leidimą, ir ne (9 iš 10 būdavo nukreipiami į bendrą srautą ir tik vienas nuvažiuodavo su leidimu). Šią dalį reikėtų tobulinti, nes po vakar tik įsivaizduot galiu kaip atrodo eilės sekmadienį, ypač po ilgojo savaitgalio, vasarą, kuomet geras oras. Tai prailgino mūsų kelionę ir išvykę iš Nidos po 17 valandos savo namus pasiekėme kiek vėliau nei 1:30, nors pakeliui stabtelėjome tik Klaipėdoje pasipildyti gėrimų bei vaikams pažadėtų ledų.

Nakvynė

Lova lofte
Lova su laiptais – vaikų džiaugsmas

Nakvynei rinkomės butą-studiją, o ne viešbutį ar hostelį. Vykstant su vaikais tai dažnai kur kas patogesnis sprendimas. Be to, labai tiko vieta (Liepų g. / J. Karoso g. kampas, šalia Danės skverelio), arti senamiestis ir, svarbiausia, senoji perkėla, kurios reikėjo norint pasiekti žygio vietą Smiltynėje. Studija turėjo atskirą įėjimą iš kiemo, šalia galima patogiai statyti automobilį. Dėmesio! Klaipėdoje labai įdomus mokamo parkavimo sprendimas, apie jį kiek žemiau.

Būsto įrengimas pasirodė labai jaukus, ilgas vienas kambarys aukštomis lubomis + tualeto ir dušo bendra patalpa. Vienintelis realus trūkumas – tik vienas langas, tad faktiškai visą laiką, kol buvome naudojame šviestuvą. Dvi dvigulės lovos: viena jų įrengta palubėse (lofto stilius), kita prie lango, papildomai dvi sofos. Yra skalbimo mašina, palikta skalbimo priemonių. Visa būtina virtuvės įranga, kava, kelios arbatos rūšys ir netgi medaus bei sausainių buvo. Pastarieji labai patiko vaikams. Vonioje – muilas, rankšluosčiai kaip ir įprasta, bet taip pat buvo ir šampūnas, dušo želė, dar begalė visokios kosmetikos. Labai pravertė elektrinis „gyvatukas“. Kai grįžti permirkęs, o rūbų turi ribotą skaičių galimybė išsidžiovinti rūbus yra kone aukso vertės. Bendras įspūdis toks, jog atvažiavai namo ir viskas, ko trūksta – tik maistas.

Wifi yra, veikia neblogai net ir esant prastam orui. Kadangi tai butas – ryšys puikus visame plote.

Kaina – 37 € parai, už visą viešnagę 74 €.

Butas-studija Klaipėdoja. Liepų g. 20, Klaipėda. Tikrai rekomenduoju!

Kur pavalgyti Klaipėdoje?

Klausimas kur pavalgyti Klaipėdoje buvo kilęs ne kartą. Turėjau išsikėlęs tikslą nevalgyti populiariose tinklinėse kavinėse / picerijose. Be abejo, pagelbėjo Trip Advisor, turėjau susidaręs potencialių valgymo vietą sąrašą. Pirmam vakarui buvo numatytas restoranas-baras Klaipėdos Senamiestis, bet taip nutiko, kad laimėjo IQ baras.

IQ baras

IQ baras, burgeris
Piktas aštrus burgeris iš IQ baro

IQ baro privalumas – jų Facebook’e radau meniu. Priešingu atveju vargu ar būtume ėję, mat baras orientuotas į mėsainius, o mūsų šeimoje tik aš esu jų gerbėjas. Na, dar dar Ieva, bet vaikams tai ne maistas, jų favoritai visiškai kiti. IQ bare yra pora vaikiškų patiekalų, tad eidami Tiltų gatve ir pradžioje ieškodami visai kitos maitinimo įstaigos nusprendėme visgi sustoti ir rinktis IQ barą, nes jis tiesiog pasirodė arčiau, o skrandžiai jau dainavo maisto dainelę.

Piktas aštrus burgeris – tikrai aštrus. Nesipykom su juo, draugiškai suvalgiau neklausęs jo nuomonės. Naudojamas vienas iš padažų man pažįstamas ir nelaikau jo labai geru dėl specifinio kvapo. Spėju, tai bus eilinis habanero padažas. Įdėtas aštrus pipiriukas, nemažai mėsos (jautiena). Pakankamai skanu. Pilstomas alus bent tą vakarą buvo „bėgančių kopų“, galima rinktis iš trijų rūšių (valio, yra ir baltas). Yra ir daugiau įvairaus alaus, tačiau, kaip supratau, jis nepilstomas, o buteliuose.

Vaikų vištienos komentuoti negaliu – nesidalino su manim. Buvo kilę įtarimų dėl Ievos, gal laikosi žmogus dietos, mat pasirinko salotas. Bet kadangi tai buvo Cezario salotos, panašu, kad dietos nesilaiko. Sakė, buvo skanu ir sotu. Man tos salotos dažniausiai irgi būna skanu. Neatiminėjau, man ir mano burgerio buvo per akis.

Be maisto, patiko interjeras, nes baras įrengtas rūsyje išlaikant senamiesčio autentiškumą. Iš karto įsivaizduoju vieną dažną mūsų kelionių palydovą, kuris mažų mažiausiai viena galva aukštesnis už mus, jis tokio interjero tikrai nepagirtų, nes kai kuriose dalyse lubas su galva liečiau net aš (mažiau nei 170 cm).

Aptarnavimas – super. Padavėjai kalba ne tik lietuviškai (su mumis buvo ir svečias iš užsienio), o kai nukrito stiklinė, iš karto atlėkė pasiteirauti ar nereikia pagalbos (ir dar su subtiliu humoro jausmu).

Kainos nesikandžioja, nors tai tikrai ne pati pigiausia vieta pavalgyti. Siūlyčiau rinktis vakaro praleidimui su sočiais amerikietiško stiliaus užkandžiais.

IQ baras, Didžiojo Vandens g. 20

Jola

Anties kulšis
Anties kulšelė

Antros dienos pietūs, kurie buvo ~19 valandą, kavinėje Jola. Tai maitinimo įstaiga ne iš iš anksto susidaryto sąrašo, kadangi dangus grasino lietumi, o Jola buvo bene arčiausiai iš to, kas bent kiek atrodė patrauklu naršant internete.

Meniu gana paprastas, aiškus. Mano akys užkliuvo už man kiek neįprasto maisto – anties kulšies. Neprašoviau – tikrai skanu. Ievos vištiena su ananasais man skambėjo kiek nepatikimai, tačiau ji džiaugėsi savo pasirinkimu irgi. O vaikų blyneliai su kumpiu ir sūriu atrodė taip, lyg ten būtų su varške ir uogiene. Pirma mintis – sumaišė užsakymą. Pasirodo – optinė apgaulė. Nežinau ar dėl to, ar tikrai labai patiko, bet sutaršė, nors ir ryškiai pervargę po žygio buvo bei dieną visokių netinkamų užkandžių prisivalgę, tad neatrodė baisiai alkani.

Kainos labai panašios kaip ir IQ bare. Šią vietą labiau rinkčiausi pietums, ji kur kas įprastesnė ir paprastesnė. Tiesa, toliau nuo senamiesčio, pėsčiųjų alėjoje. Beje, stebinantis dalykas kavinėje – užsakinėdami norėjom stalo vandens – pasiūlė eit įsipilt prie baro vandens su citrina ir mėta nemokamai. Smagi smulkmena.

Kavinė Jola, Šiaulių g. 12

Kuršis (Nida)

Kur jau kur, bet kai būname Nidoje aplankome Kuršį. Man taip nuo vaikystės tarsi savaime išeina. Vizualiai ji per paskutinius 10 metų nežymiai pasikeitė, bet niekaip nesupratau kas. Bet kuriuo atveju, net nesvarsčiau jokio kito varianto. Be to, Kuršis, ko gero, viena iš pigesnių vietų aukštomis kainomis garsėjančioje Nidoje. Visgi, vienas dalykas tikrai pasikeitė, tai kainos. Prieš 10 metų buvo pigiau, savaime aišku 🙂

Nepaisant to, nesumokėjome už pietus daug daugiau nei valgydami bet kur kitur. Šį kartą aš susigundžiau Ievos taip išgirtu vištienos kepsniu su ananasais (o tiksliau ant viršaus uždėtu ir sūriu aplydytu ananaso griežinėliu). Lietuviškų patiekalų išsiilgusi Ieva rinkosi cepelinus, o abiem vaikams nusprendėme imti vieną bendrą porciją bulvinių blynų su mėsa. Neprašovėm – porcijos čia žvėriškai didelės. Maistas įprastas, skanus, jo lietuviškai daug, o kainos, atsižvelgus į porcijų dydį, tikrai nėra labai didelės. Dar jei įvertintume vietą – gal net ir visai pigu.

Kuršis, Naglių g. 29, Nida

Parkavimas Klaipėdoje

Meridianas
Meridianas

Parkavimas Klaipėdoje nusipelnė atskiros skilties. Įvažiuojant į mokamo parkavimo zoną (o ji apima nemažą plotą) yra ženklas, jog tai mokamo parkavimo zona, nurodytas laikas ir dienos. Keičiasi zona, stovi naujas ženklas apie kitą zoną ir informacija su galiojimo laiku. Viskas. Gatvėse jokių papildomų ženklų nėra, apie mokamas vietas išduoda nebent parkamotai. Gerai, kad buvau pasidomėjęs parkavimo galimybėmis ir mačiau, kad aplink nėra nemokamų zonų, tad būdamas vietoje tik papildomai tuo įsitikinau ieškodamas internete (pasirodo ne iš karto pavyksta ir zonų žemėlapį rasti). Tiesa, išlipus iš automobilio vietinis iš karto suuodė, kad mes čia negyvenam, įspėjo, kad po vasaros visi čia kaip šnipai vaikšto ir baudas dėlioja vieną po kitos, tad kuo greičiau turėtume susimokėti. Šaunu, kad rūpinasi svečiais, bet kaip tik buvau prieš minutę apmokėjęs stovėjimą SMS žinute. Nepatogu, jog reikia iš karto nurodyti kiek laiko planuoji stovėti. Vilniuje man labiau patinka išiųsti Start ir Stop žinutes, kadangi dažnai nežinau, kiek aš užsibūsiu vienoje ar kitoje vietoje.

Svarbus dalykas – Klaipėdoje mokamas stovėjimas net ir daugiabučių kiemuose, tad jei tai nėra privati teritorija, už parkavimą kieme taip pat galima gauti baudą. Rekomenduoju dėl parkavimo pasidomėti papildomai iš anksto, daug kas gali keistis, o ir aš nesu klaipėdietis, tad galbūt kažką ne taip suprantu. Manau, geranoriškai atsakytų būsto, kurį nuomojatės, savininkai ar viešbučio administracija.

Faktiškai visame mieste parkavimas nemokamas, išskyrus prie pat senosios perkėlos ir dar vienoje aikštelėje netoli pilies ir kruizinių laivų terminalo. Žalioji zona (įprastai pajūris) mokamas tik sezono metu, tačiau ir darbo dienomis, ir savaitgaliais.

Nepaisant labai permainingo oro, žvarbaus lietaus ir kiekvieną žingsnį sunkinančio vėjo, savaitgalis buvo puikus. Ir galų gale atidavėm savo duoklę Klaipėdai – susipažinome bent šiek tiek su jos gatvelėmis ir pastatais, nors vis tiek be GPS iš jos neišvažiuočiau 🙂

Kelionės maršrutas
Iš rytų į vakarus ir atgal. Realiai be 1000 km mums prie jūros niekaip 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.