Kurį laiką mąsčiau, ar galima Velykas įtraukti prie išvykų. Visgi, nusprendžiau, jog tai tinkama kelionė, nes išvykome iš namų, pasivaikščiojome turbūt daugiau nei per kitas išvykas, o šventė tik priedas prie viso to. Taigi, šį kartą traukėm į sodybą, kur šventėm pavasarišką šventę, kupina oro pateiktų staigmenų ir, žinoma, gausią kiaušiniais.

Išvykome visa diena anksčiau (ech tos nedarbo dienos parduotuvėse), todėl galėjome daugiau nuveikti tėvų sodyboje. Kaip tik ir oras nusprendė nuotaikos negadinti, tad leidom sau pasivaikščioti. Tikrai malonu šviečiant saulei, nors ir nesant aukštai temperatūrai, pasivaikščioti miško apsuptyje, šalia vandens. Deja, miškų vis mažėja, o jų kirtimai paliekami tikrai nekokie: krūvos šakų, nepravažiuojami keliai ir desertui kalnas buitinių atliekų, kurias palieka pjovėjai (nors ir pažada susirinkt). Įdomu tai, kad viename iš kirtimų (o buvo puikūs mėlynojai) įrengta neva ne pelno siekianti infrastruktūra – pastatyta daug pavėsinių, supynių ir padaryti takeliai, didelė automobilių aikštelė. Dar įdomiau, tai padaryta vidury miško, kur užsuka nebent koks grybautojas, nors ir šie vargu ar pajėgūs bus pasiekti šią vietą dėl ir vėl pusmetrio provėžomis išvagoto kelio, o dar tragiška darbų kokybė. Tebūnie, ne mano reikalas 🙂

Pasivaikščiojimai, pasisėdėjimas prie Velykinio stalo, laisvė šuniui ir ramybė, kurią garantuoja iš visų 4 pusių stūksantys miškai – tai tikrai puiki trečioji išvyka Velykų proga į gamtą. Tokių išvykų reikėtų kiekvienam – padeda atsipūsti po darbų.