Vyriausybė iškėlė griežtesnius reikalavimus gimnazijų III ir IV klasėms. Tie reikalavimai nuskandins ne vieną kaimo, miestelio ar mažo miesto mokyklą. Bent jau taip teigia kai kurie politikai ir daug žmonių, kurie nelabai net įsivaizduoja, kas tuose nutarimuose, įstatymuose ir kitokiuose dokumentuose parašyta. Yra šiokios tokios išlygos, bet apie jas stengiamasi kalbėti kuo mažiau, nes tai neparanku nepalaikantiems pertvarkos. Esminis punktas, dėl kurio kai kurie politikai ir visuomenė dūzgia lyg sujudintas širšių lizdas – ne mažiau kaip 21 vienuoliktokas net ir tolėliau nuo miestų esančiose gimnazijose. O tai daugumai tolygu, jog mokyklos kaime nebeliks. Apie skyrius niekas nešneka, kažkodėl. Mažai kas pamini, kad vietoj gimnazijos liktų pagrindinė mokykla. Tai paminėjus situacija tampa ne tokia jau ir dramatiška.

Iš tiesų, aš ilgą laiką maniau, kad kaime turi būti mokykla bet kokia kaina, bet kuo daugiau pradedu gilintis į švietimo sistemą, kuo daugiau mokinių padedu mokytis, tuo akivaizdžiau, kad tos mažos mokyklos nėra gerai. Pradinė, pagrindinė – taip, bet ne bet kokia kaina, o vadovaujantis sveiku protu. Gimnazija – griežtai ne. Nebent yra pakankamai mokinių, mokytojų ir kitų specialistų.

Seimo narys, išrinktas mano balsavimo teritorijoje (Ignalina-Švenčionys), kartu su savo partijos kolegomis bandė mesti šiaudą, kuris, neva, išgelbėtų tokias mokyklas (pataisa buvo grąžinta tobulinti). Tas šiaudas atrodo taip: minimalus 11-okų ir 12-okų skaičius būtų ne 21, o 16 bei papildomai leisti, kad skaičius galėtų neatitikti minimalaus iki 25% ne daugiau kaip dvejus metus iš eilės. Tai reiškia, jog porą metų iš eilės galėtų būti ne mažiau kaip 12 vienuoliktokų ar dvyliktokų. Daugumai mokyklų antra dalis, dėl 25% mažesnių klasių dvejus metus iš eilės, absoliučiai jokios realios pagalbos nesuteiks, tik pora metų ilgiau merdės. Pirma dalis, ko gero, kiek ilgiau leis temptis su klaustuku.

Mokiausi labai didelėj mokykloj

11-12 klases aš baigiau labai didelėje mokykloje. Tuo metu vyko mokyklų tinklo pertvarka, mano mokykla gryninosi iki tikros gimnazijos (9-12 kl.), o kita mokykla tapo progimnazija, tad mano laidoje buvo 10 klasių arba arti 300 abiturientų. Taip, tai kėlė įvairių problemų, tas triukšmas ir mokyklos dydis erzino, pavyzdžiui, dėl tvarkaraščių, atsirasdavo „langų“, būdavo nemažai nesutarimų tarp klasių ir pan., bet aš turėjau galimybę rinktis iš daug skirtingų dalykų (tuomet to tikrai neįvertinau), be visų tų įprastų (išskyrus prancūzų kalbą, kuri atsirado gerokai vėliau nei baigiau mokyklą), buvo psichologija (tuo tarpu šiandien vis dar nėra psichologų daugybėje mažesnių mokyklų), bent 4 skirtingos sporto šakos vietoje įprastos kūno kultūros, dėl ko iš tiesų buvo džiugu, nes galėjau vietoj krepšinio ar futbolo pasirinkti sau kur kas priimtinesnį sportą – stalo tenisą, nekilo problemų renkantis IT A lygiu ar bet kurį kitą dalyką – grupės susiformavo visur. Ir net ne po vieną grupę.

Maža mokykla – arčiau mokinio?

Kalbant apie individualizuotą ugdymą, didesnį atsižvelgimą į mokinio gabumus ir individualius poreikius, maža mokykla iš tiesų turėtų būti didelis privalumas, bet, deja, ne visada taip nutinka. Net ir mažose mokyklose trūksta laiko kiekvienam. Perskaityti užduotį, pateikti toerinę medžiagą reikia lygiai tiek pat laiko kiek ir dirbant su 25 ar 30 mokinių. O kartais pernelyg daug žinių apie vaiką ir jo šeimą tampa išankstiniais įsitikinimais. Ne kartą girdėjau, kad „į šitą daug vilčių gali nedėt“, „su šituo gali pasiruošt vargt“, „šitas iš globos centro tai niekam neįdomu bus“ ir pan. Dar ir epitetus, bet jie pernelyg negražūs net ir tinklaraščiui. Tai yra beprotiškai blogai, nes nori nenori tu susidarai išankstinę nuomonę, kuri neneša absoliučiai jokios naudos nei vienai pusei. Dėl kai kurių vaikų įsitikinau priešingai nei buvo bandoma sudaryti įspūdį apie juos prieš susipažįstant su jais.

Trūksta pamokų, nesusidaro grupės

Jei mano vaikas dabar būtų 10-okas ir mokytųsi jam artimiausioje gimnazijoje (kita už daugiau nei 30 km), man būtų labai neramu. Užmetęs akį į Didžiasalio mokyklos tvarkaraštį, kuriai 21 vienuoliktokas yra misija neįmanoma (pagal 2023 spalio duomenis yra 13 dešimtokų, tiek pat 11-okų), aš sunerimčiau ne dėl uždarymo, o dėl kai kurių dalykų nebuvimo. Štai informatika, chemija ir fizika III-IV gimnazijų klasės mokiniams tvarkaraštyje neegzistuoja. Ko gero, niekas nesirinko. Panašiai iš mokyklos dingo ir vokiečių kalba, neva, niekas jos nesirinko. Antra užsienio kalba tik rusų.

Tai yra viena iš pagrindinių gimnazijų kiekio mažinimo priežasčių, kuri turėtų rūpėti ir savo vaikų išsilavinimu besidomintiems tėvams. Kas iš tos gimnazijos, jei jos tikslas tik pratempti dar dvejus metus arčiau namų. Gal tuomet geriau rinktis profesiją ir kartu įgyti vidurinį išsilavinimą? Tai labai gera alternatyva.

O jei būtų taip nutikę ir mano vaikas būtų tas vienas pasirinkęs IT, chemiją ar fiziką (IT ir chemija jį tikrai domina, bent kol kas), kas tada? Būtų individualus mokytojas jam vienam? Netikiu. Net jei ir būtų, ankstesnių metų egzaminų rezultatai neblogai atspindį požiūrį į šiuos dalykus tiek tarp mokinių, tiek tarp pačios mokyklos bendruomenės. Ar taip yra su viena mokykla? Tikrai ne, daug mažų mokyklų, apie kurių marinimą kalbama, susiduria su tokiomis pačiomis problemomis. Štai šiek tiek skaičių iš buvusios vaiko mokyklos ankstesnių egzaminų. Visais metais buvo abiturientų laidos:

Informacinės technologijos (dabar informatika)

• 2019 metai. Laikančių apvalus nulis.
• 2020 metai. Vienas laikantis. Išlaikyta 16-35 balų intervale. Šiandien tai reikštų žemas galimybes įstoti į universitetus (būtinas 36 balų ar didesnis vidurkis iš trijų valstybinių brandos egzaminų)
• 2021 metai. Situacija tokia pati kaip 2020.
• 2022 metai. Vienas užsiregistravo, bet net nebandė laikyt.
• 2023 metai. Vienas užsiregistravo, bet taip kaip ir 2022 nebandė laikyt.

Penkios abiturientų kartos, kuriose atsirado vos du laikantys informacinių technologijų egzaminą. Vieną lengviausių egzaminų, kurį galima išlaikyti jei referatą rengi pats ir supranti, kad skiepų nuo kompiuterinių virusų nebūna. Atnaujinus programas jis galbūt ir pasunkės, bet vis dar yra toks, kurį išlaiko kiekvienas, kuriam kompiuteris nėra tik dėžė su Facebook’u.

Fizika

• 2019 metai. 2 laikantys, abu 16-35 balų ribose.
• 2020 metai. Net 3 laikantys, du 16-35 ribose, vienas 36-85. Galima sakyti, super rezultatas.
• 2021 metai. Nulis.
• 2022 metai. Nulis.
• 2023 metai. Nulis. Vienas buvo užsiregstravęs, bet iki egzamino apsigalvojo.

Per penkmetį net 5 laikantys. Pats populiariausias iš nepopuliariųjų egzaminų kaimo mokykloje. Tik įdomu, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog paskutiniai trys metai taip drastiškai krito į dugną. Netikiu, kad dėl to kalti „prasti mokiniai“.

Chemija

• 2019 metai. Nulis.
• 2020 metai. Nulis.
• 2021 metai. Vienas laikantis ir visai neblogai pasirodęs – 36-85 balų ribose.
• 2022 metai. Nulis.
• 2023 metai. Tik vienas apsigalvojęs, kuris egzamino nelaikė.

Vienas per penkis metus. VIENAS. Iškalbingiausi 2022 ir 2023 metai.

Taip, ši trijulė yra labai nepopuliari, tačiau be jos dar atsiradę nauji dalykai, kurie nėra ypač populiarūs: filosofija, ekonomika ir verslumas, inžinerinės technologijos. Kaip bus su jais mažose mokyklose? Ar bus kas moko ir ar bus kam mokytis? Inžinerinės technologijos man skamba įdomiai. Mano vaikui – dar įdomiau, nes čia jo vienas iš netikėtai atrastų pomėgių. Bent jau kol kas tokio dalyko nematau daugybėje mažų mokyklų.

Kai kuriems kita mokykla vos už kelių kilometrų

Labai panaši situacija ir kitoje mokykloje, kuri įtraukta į Ignalinos rajono potencialiai „numarinamų“ sąrašą – Vidiškių gimnazija. Ji balansuoja ant 20 mokinių klasėje ribos, bet jai negali būti taikomos jokios išimtys, kadangi vos už 6 km yra Ignalinos Č. Kudabos gimnazija. Nematau aš jokio kaimo marinimo vien dėl to, kad Vidiškės, būdamos iš esmės Ignalinos priemiesčiu, neturės 11-12 klasės. Vilniuje tokį atstumą turi įveikti dauguma naujuose kvartaluose gyvenančių vaikų, net ir pradinukų, nes miestas plečiasi greičiau nei infrastruktūra: mokyklos, viešasis transportas… Pati mokykla niekur nedings, ji galės gyvuoti su pirmomis 10 klasių. Tiek ši, tiek Didžiasalio taip pat galės išlikti su 11-12 klasėmis (jei surinks bent 12 vaikų), jei tai bus padalinys. Tuo tarpu Naujojo Daugėliškio mokykla (pastaruoju metu Didžiasalio padalinys) visai neseniai užvėrė duris. Dar kurį laiką jos gyvavimas buvo daugiau nei keistas, pavyzdžiui, paskutinius metus ten mokėsi tik 10-okai. Viena klasė, žinoma, ne 30 mokinių, kurią mokė visų dalykų mokytojai. Niekaip negalėjau suprast to sprendimo, ypač finansine prasme, bet tuometinis meras sakė, jog „siekiame vaikučiams sudaryti galimybę mokytis kuo arčiau namų“. 16-mečiams „vaikučiams“, kurie negali nuvykti 7 kilometrų iki Vidiškių. Mokyklinių autobusų Vidiškių gimnazija turi pakankamai daug. Galų gale, važiuoja maršrutinis autobusas. Miestiečiai tai gali patys važinėt.

O kodėl tada privačios gali gyvuot?

Vienas iš argumentų, kurį galima gana dažnai išgirsti, jog privačios mokyklos tada irgi turėtų paisyti minimalių klasių dydžių, bet taip nėra. Ir neturėtų taip būti, nes privati, skirtingai nei valstybinė, gyvena truputį kitaip.

1. Privačią mokyklą kiekvienas turi teisę rinktis. Jei netinka ten mokomi dalykai, jei netinka mokytojai, jei netinka fasado spalva – gali rinktis kitą. Valstybinės taip lengvai rinktis negali. Jei tavo kaime yra mokykla – taikykis su tuo ką turi. Mokyklinis autobusiukas neveš į tą, kurią pageidauji. Todėl turi būti kažkokios normos ir ribos. Didmiesčiuose eini ten, kur priklauso pagal gyvenamą vietą. Kokių tik gudrybių tėvai nesiima, kad patekt, kur kažkuo geriau… Kartais net juokinga stebėt, ypač kai po metų būna labai nusivylę. O juk tiek pastangų įdėta…
2. Valstybinės mokyklos yra pilnai finansuojamos mūsų visų lėšomis. Kaimų, miestelių mokyklos, kuriose yra labai simbolinis mokinių skaičius kainuoja kosmiškai daug. Didžiasalio mokykla su savo darželiais Didžiasalyje, Dūkšte ir N. Daugėliškyje 2023 metais kainavo virš 1,6 milijono eurų. Didžioji dalis, 1,3 milijono, nukeliavo darbo užmokesčiai, per 145 tūkstančių – komunalinėm paslaugom. Kažkiek transportui, nemažai saulės elektrinių įsigijimui (investicija, tai nėra blogai). O kiek liko mokymo priemonėm? Sąlygų gerinimui? Labai mažai. Tuo tarpu privačios, nors buvo pasigirdę įvairių kalbų, gauna tik lėšas, skirtas ugdymui. Jokių pastatų, jokių komunalinių išlaidų dengimų, jokio subsidijų valgykloms.
3. Privačios mokyklos neretai turi savitą, ne visiems priimtiną, laisvesnę ar netgi griežtesnę pedagogiką, specializuojasi labiau vienoje ar kitoje srityje. Dalis jų ir yra patrauklios tuo, kad dirba ne pagal tai, kuo gyvena valstybinės mokyklos. Savaime suprantama, tokios mokyklose galioja visai kitokie principai ir taisyklės, tad ir sąlygos neturėtų būti bendros. Galų gale – tai yra privačios organizacijos arba verslas. Kuo daugiau ten kišasi valstybė, tuo blogiau gyvename. Alternatyva „normaliai“ mokyklai turi būti.

Tai ką daryt kaime?

Ugdymo šeimoje nesiūlysiu. Tai nėra sprendimas kiekvienam. Kai kuriems – be abejo, superinė išeitis ir galbūt netgi paskata būtent dabar apie tai pagalvoti. Daugumai – jokių būdu.

Pirmiausia, reikia nustot kelt principus aukščiau visko ir susitaikyt, kad milijonas kasmet į kiekvieną kaimą yra gerokai per daug. Ypač kai tas kaimas traukiasi akyse. Reikia protingų sprendimų, reikia ieškot alternatyvų. Filialas sutaupys nedaug, bet sutaupys. Leis lengviau „dalintis“ mokytojais, transportu, kitais resursai. Šiandien daug mokyklų net toje pačioje savivaldybėje nebendradarbiauja aktyviai, o ką jau kalbėti tarp skirtingų savivaldybių – čia gi konkurentai. Tik per kokį bendrą projektą ar renginį pavaidina draugus. Tapus padaliniais bendradarbiavimas taps neišvengiamas. Tiesa, ne visas mokyklas ir tai gelbės. 12 mokinių padalinio klasėje surinkti kai kuriuose kaimuose nemenkas iššūkis.

Kadėtų licėjai, spec. poreikiams draugiškos mokyklos ir įvairiausios kitokios specializacijos, galų gale, dalinis kooperavimasis su verslu ir bendruomene. Esant lankstumui ir bendradarbiavimui esu beveik tikras, kad kai kuriose gyvenvietėse galėtų atsirasti mokyklos, kurios būtų bent jau dalinai valstybinės ar privačios su aiškiais įsipareigojimais (mainais už pastatus, komunalines paslaugas ir pan.) savivaldybei. Reikia drąsos ir veiklumo priimti tokį sprendimą. To trūksta tiek mokyklų direktoriams, tiek savivaldai, tiek ir gyventojams.

Kas turi rodyt iniciatyvą?

Jau gal per vėlu, bet nei mažosios savivaldybės, nei pačios mokyklos nelabai linkę rodyti iniciatyvą keistis. Dažnas siūlymas yra tiesiog atmetamas, nes „nesąmonė“. Dažnai tikimasi, kad visi pokyčiai bus atšaukti ir bus galima plaukti pasroviui toliau. Taip buvo ir su vaistinėmis.

Puikiai pamenu, kiek baimių buvo, jog kaimo mokyklai vadovaut atvyks kažkas iš toliau. Tokių pat baimių būtų ir dėl kai kurių kitų savivaldybės įstaigų. Mokyklos jau seniai, dar prieš COVID pandemiją, galėjo kooperuotis, kai kurias pamokas organizuoti nuotoliniu būdu. Bet gi nuotolis = nesąmonė. Čia ne pamoka. Net ir po pandemijos ribojimų tai liko tik labai nedaugelyje, daugiausiai gana stiprių ar privačių mokyklų kasdienybėje. Todėl kai kurios mokyklos tegali pasiūlyti rusų kalbą kaip antrą užsienio, o kitos siūlo tiek kalbų, kad vienos rankos pirštų neužtenka. Vienose mokyklose nėra vietos tiksliems mokslams, o kitose atsiranda net ir teisės pagrindai ar realus verslumo mokymas.

Be viso to, dangstomasi „nėra lėšų“ korta, bet tuo pat met metamos didžiulės sumos įvairioms abejotinoms išlaidoms (pvz. sandėliuko remontas už tokią pat sumą, kuri buvo skirta kompiuterinei technikai atnaujinti). Dar keisčiau skamba kai mokykla dalyvauja tik tuose projektuose, kur realiai nereikia nieko daryti, tik sutikti dalyvauti. Tuo tarpu kitos mokyklos pačios rengia, bando, laimi ir, svarbiausia, daro. O tada atsiranda „ai nu ten verslininko X vaikas mokosi“ ar „prestižinė mokykla, ko norėt“.

Atsiranda „gelbėtojai“

PS., jei nebūtų rinkimų „ant nosies“, ar būtų tiek aklų gynėjų ir tokių susirūpinusių kaimu, kai tie patys žmonės prieš keletą metų lygiai taip pat ieškojo būdų optimizuoti tą patį mokyklų tinklą?

Jau beveik baigus šį įrašą iki manęs atėjo vienos partijos aktyvi rinkiminė kampanija apie 86 gimnazijas, kurios bus uždarytos. Nė žodžio apie tai, kad mokyklos liks, galbūt nebebus gimnazijos, galbūt teks tapti skyriais, bet apie tai nė žodžio. Akcentuojama, kad valdantieji uždarinėja, naikina, o ir kokybės tose mokyklose „kaip mieste“, ir vaikų yra… Kaip gali būti tokia pati kokybė kaip mieste, jei net dalykų mažiau, o ir kai kurie mokytojai yra barbės šimtadarbės, mokantys po 3-4 tarpusavyje nesusijusius dalykus.