Tyla – gera byla. Žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Kas tyli, tą visi myli. Tai tik keli pavyzdžiai iš lietuviško folkloro. Tyla vertinama, aukštinama ir, jei tu netyli, esi kažkoks nelabai normalus gal. Dar gali būt apkaltintas dėmesio stoka ar net išgirsi diagnozę – eiliniai komentatoriai ar kaimynai greičiau nustato kai kurias ligas ir sutrikimus nei medikai. Vieni privalumai!
Vienas nieko nepakeisi
Mitas! Vienas žmogus gali pastebėti tai, ko galbūt nemato tūkstantis. Šiandien, kai turime internetą, socialinius tinklus, net ir vieno žmogaus įrašas gali pasklisti labai plačiai. Tai galimybė, ypatingai galingi įrankiai, bet kartu ir atsakomybė. Nuo vieno žmogaus pradeda formuotis komandos, bendruomenės.
Pasidalinti pagalbos prašymu, rasti bendraminčių, pranešti apie pažeidimus ar problemas, kurias lyg ir mato visi, bet nepastebi tie, kurie turi galių spręsti. Puikus to pavyzdys – Šimonių giria ir jos bendruomenė. Pranešė, paklausė, išviešino – kirtimas saugomoje teritorijoje sustabdytas laiku. Video:
Galėjo gi tylėti aplinkinių kaimų gyventojai, paburnoti, kad valdžia visus miškus išpardavė ir viskas. Bet ne, ėmė ir sukilo prieš miško saugomoje teritorijoje naikinamą.
Neįgaliųjų iššūkiai
Yra tokia žmonių grupė, kuriems kai kuriuos mums įprastus veiksmus atlikti nėra lengva. Tai žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią. Dar ir dabar girdžiu/matau, kad yra mąstančių, jog tokie žmonės turi tylėt ir netrukdyt kitiems, nekelt problemų.
Elementari seno sovietinio daugiabučio renovacija. Pasiūlymo variantai (ar tik vienas), pasirašoma sutartis, prasideda darbai. Vienur jie vykdomi gana sklandžiai, kitur, atrodo irgi, bet iš tiesų gyventojai tyliai skundžiasi savo draugams ar tik tarp kaimynų, kad tas ar anas daroma netinkamai. Bet yra vietų, kurios labai nepatinka tiems, kurie suinteresuoti tik maksimaliai dideliu skirtumu tarp savikainos ir gyventojų mokamos sumos. Vienas žmogus aiškiai parodęs, kad liftas yra per siauras neįgaliesiems, judantiems vežimėliu pasiekė, kad iš „neįmanoma įmontuoti platesnių durų“ liftas buvo pakeistas tokiu, kuris visiškai atitiko neįgalaus gyventojo poreikius. VIENAS gyventojas to pasiekė. O jei būtų to reikalavę visi? Būtų daug paprasčiau.
Vyksta naujai statomo pastato projekto pristatymas aplinkinių namų gyventojamas. Vienas iš gyventojų pasiūlo alternatyvą aptarnaujančio transporto įvažiavimui. Alternatyva pasirodo tinkamesnė ne tik gyventojams, bet ir projekto vystytojams. Jei jis būtų patylėjęs, būtų paliktas neapgalvotas, nepatogus variantas, nes tiesiog buvo netinkamai įvertinta situacija. Žmogiškas faktorius, kurį išsprendė komunikacija, o ne tyla.
Tyla leidžia būti patogiu
Taip, patylėti kartais yra patogu ir patiems (idiotas viršininkas, kvaili kaimynai ar kokia kita priklausomybė nuo to, apią ką norėtųsi kalbėti), tačiau dar patogiau kitiems, kai Jūs tylite. Savivaldybė, kurioje niekas niekuo nesiskundžia, seniūnija, kurioje niekas nieko neprašo ar nemato akivaizdaus pareigų neatlikimo, darbovietė, kurioje galima išnaudoti pavaldinius, nes jie „neturi kitos išeities“.
Kalbėti reikia ir apie naujoves
Dažnai nekalbama apie kažką naujo, ypač jei tai alternatyva kažkam, kas yra labai įsišakniję. Štai šioje vietoje mūsų šeima mūsų šeima daug kalba apie ugdymą šeimoje. Ne dėl to, kad tai yra kažkas idealaus ir visa kita yra nesąmonė, o todėl, kad tai yra alternatyva įprastam švietimui, bet apie šį modelį mažai kas žino, daugelis sužino per vėlai. Mes kalbame, viešiname ir privalumus, ir galimus iššūkius. Toliau jau kiekvieno reikalas pasirinkti ar tai tinka, ar visgi nelabai.
Lygiai taip pat vengiama lytinio ugdymo temos. Jei ne gyvenimo įgūdžių programa, ko gero, niekas apie tai nekalbėtų, nors mokyklose tai buvo numatyta n metų. Kažkas prabilo, užsisuko gausybė diskusijų. Kažkam jau atsivėrė akys, kiti vis dar dalinasi „šokiruojančiais vaizdais“ iš kitų šalių (nors konteksto neprideda), kažkas randa gana įdomių ir stiprių argumentų, kodėl turėtų būti vienaip ar kitaip.
Lygiai taip pat vaikai su tėvais ir mokytojais retai kalba apie dirbtinį intelektą, kuris šiandien gali visai nemažai padėti. Kodėl? Nes tėvai ir mokytojai to bijo, o vaikai bijo, kad sulauks įvairių ribojimų dėl naujų technologijų progreso.
Dažnai nutylime ir nusikaltimą, nors galime užkirsti kelią. Net jei tai liečia ir tiesiogiai, nes „negi čia pareigūnus trukdyti“. Jų toks darbas.
Tylintys mokiniai ir studentai
Tylintys mokiniai ir studentai – mokytojų ir dėstytojų džiaugsmas. Nesutinku. Labai sunku dirbti, kai kalbi su savimi. Išberti informaciją ir parodyti n skaidrių – bet kas sugebėtų. Diskusijos, bendravimas – visa tai skatina tobulėti ir mane patį. Labai patinka, kai studentai kalba daugiau už mane. Ne visiems tas patinka, ne visi tai supranta ir vertina, ne visiems ir toks mokymosi metodas tinka, bet aš stengiuos tai praktikuoti, nes, mano nuomone, taip įgytos žinios padės jiems išėjus iš zoom ar teams meeting’o.
Deja, bet dalis jų vėliau ir pasako, kad turi baimę suklysti, nes anksčiau jiems buvo draudžiama klysti.
Yra situacijų, kai patylėti tikrai vertėtų
Visgi yra tokių atvejų, kai patylėti vertėtų. Grįžtant į šio įrašo pradžią, kur minėjau apie galimybes ir atsakomybes. Paleisti nepatikrintą informaciją, melagieną ir tuolab ją ginti iki paskutinio kantrybės lašo – kvaila ir neapgalvota bei gali būti kenksminga ne tik sau, bet ir kitiems.
Ypač daug tokio tipo informacijos mėgsta skleisti anonimai. Tai jau vienas iš ženklų dėl dezinformacijos, bet apie tokius ženklus bus šiek tiek vėliau mano contribee, vos tik baigsim šią temą nagrinėti su studentais.
Pabaigai, liūdna situacija, kurioje žmogus, deja, pasirinko tylėti („Nekalbam, baisūs dalykai, nežinau, kaip ištverti“). Tyli ir kiti, nes bijo, prabyla tik po didelių nelaimių. Visas straipsnis LRT.