Nemėgstu aš trumparegių žmonių. Ne, ne tų, kurie fiziškai nemato į tolį (aš irgi savo akimis per daug tolumoje nebematau), bet tų, kurie nenori matyti toliau nei jų ego ar kažkoks nedidelis burbulas. Jei jiems nereikia – nereikia ir kitiems. Jei jie taip nedaro – tai visi, kurie daro kitaip yra kvailiai. Keista, bet trumparegiškumas pasireiškia bet kokia tema. Net ten, kur, atrodo, neįmanoma iškelti priešpriešos ar kivirčų.

Vieni kelyje

Viena iš tokių trumparegių kategorijų – tie, kur vieni kelyje: palauks, nėr ko skubėt, apvažiuos, nenumirs, pristabdys. Taip, tikriausiai kiti vairuotojai taip ir padarys, tačiau gali ir nespėti. Jei galima įlįsti prieš nosį, tai kam palaukti? Jei aš absoliučiai nesiorientuoju vietovėje, tai kam sustoti, geriau paklaidžioti po kelią dviratininko greičiu. Naktį ir be šviesų (taip, tenka sutikt ir tokių variantų, lyg ir blaivūs būna). Visokių tokių vairuotojų daug. Kartais pagalvoju, gal iš tiesų reikia elgtis lyg esi vienas kelyje? Kiek galima galvot ir apie kitus, naudotis veidrodėliais? Tik, jaučiu, turimi automobiliai tam per maži. Reikėtų rimtesnio amerikietiško pickup’o ar kokio tanko.

Sprendimų kritikai

Vos tik atsiranda naujas, pataisomas ar papildomas esamas įstatymas – ekspertų lavina. Ypač jei tai yra didesnės baudos ar keičiami mokesčiai, kurie, be abejo, kažkam reikš daugiau sumokamų pinigų. Pavyzdžiui, siūlymas taikyti baudas tiems, kurie užima privačias parkavimo vietas. „Baudų valstybė“, „be baudų nieko kito nėra“. Tai privatus turtas, už kurį, dažniausiai, sumokėta nemaža pinigų suma. Gana populiari praktika naujos statybos daugiabučių kiemuose, tačiau atsiranda tas vienas kaimynas, kuriam keli ar keliolika papildomų tūkstančių prie buto kainos buvo per daug, tačiau norisi vietos kuo arčiau durų. Dar geriau būtų jei pavyktų iki 6 aukšto kažkaip pakilt automobiliu, bet tiek jau to.

Garažo tinginys

Pamenu, turėjau garažą po vienu naujos statybos namu. O kartu ir kaimyną, kuris labai dažnai savo mašiną palikdavo tiesiog prie garažo vartų. Vartų plotis ±2,5 metro, dar apie po 50 cm iš abiejų pusių betoninė dalis tarp garažų. Viso 3,5 metro, gal iki 4 metrų. Jo turėto automobilio ilgis virš 4 metrų, o tai reiškia, kad blokuojamas įvažiavimas dviems gretimiems garažo kaimynams. Jei jau sutikdavo tai nutaisydavo kalto katinėlio akytės ir „oi turbūt vakar negalėjot išvažiuot, chi chi, aš labai pavargęs buvau, blogai jaučiausi tai taip negražiai palikau, chi chi“ – kiekvieną savaitę bent du kartus (įdomu, ar pavargęs po darbo, ar po kažkokio skysčio).

Tokioje situacijoje policija gali tik padėti rasti savininką ir nieko daugiau. Bausti nėra kaip, nes požeminiai garažai yra privati nuosavybė, stovinti privačioje žemėje. Dar prasčiau buvo tiem, kurie turėjo ne garažus, o parkavimo vietas – savo vietoje dažnai rasdavo kaimyno transportą ar jo svečių automobilius, nors aikštelėje „ant žemės“ buvo gana erdvi tuo metu, kol ne visi aplinkiniai namai buvo apgyvendinti. Pasiteisinimai standartiniai: „tai čia svečiai tik kartą per metus atvažiavo“, „oi čia tik kartą įstrižai palikau, reikėjo va kitoj vietoj sustot, gi ten niekas nestato“…

Švietimo tema – siaubas Nr. 1

Švietimo temos ekspertų turbūt dar daugiau. Viena Seimo narė paminėjo, kad valstybinės mokyklos nuo privačių skiriasi, didėja atskirtis tarp vaikų, tai kaip mat pasipylė komentarai, kad privačios iš viso neturėtų gauti nei vieno euro iš valstybės. Ima pinigus iš tėvų tai neturi gaut iš valstybės. Viena bėda, tie patys tėvai suneša tuos pinigų į Lietuvos biudžetą. O jei remtis stereotipu, kad privačiose mokosi turtingieji – dar ir daugiau suneša nei tie, kurie komentuoja.

Jei jų pinigus, nes jų vaikai nesimoko valstybinėse, išimti iš tos švietimo eilutės biudžete, manau, tektų uždaryti dar ne vieną mokyklą. Ir ne tik kaimuose. Kaip bebūtų, pinigai yra vaikų ugdymui. O ar jie mokosi privačioje, ar valstybinėje – kiekvieno reikalas. Man tinka primokėt papildomai už mokyklą ir puikiai suprantu, kad iš mano mokamų pinigų mokykla neišgyventų. Bet kai kuriems, kurie pastaruosius 40 metų dirbo tame pačiame darbe ir niekaip negali suprasti, kaip „tas jaunimas“ keičia darbus kas metus ar pusę, tikrai gali būti sunku suprasti, kiek kainuoja išlaikyti mokyklą.

Mokykla – prabanga

Kaip tik prieš pildant šį įrašą mačiau vienos kaimo mokyklos, turinčios apie 150 mokinių, raštą savivaldybei, kuriuo prašoma skirti lėšų komunalinėms paslaugoms. Viena tam reikia nuo keliolikos iki keliasdešimties tūkstančių per mėnesį (mano žiniomis, visi valdomi statiniai renovuoti, netgi su saulės elektrinėmis ant stogų). Tuo tarpu privačios pastatus perka pačios, išlaiko už savo lėšas, o gauna tik mažą (sąlyginai) klasės krepšelį. Jei visgi kažkas nuspręstų, kad privačios mokyklos nevertos lėšų, reikėtų atsisakyti bet kokios paramos privačiam sektoriui – vietos veiklos grupių, socialinio verslo projektų, kuriuos kuria ne savivaldybės / valstybės įstaigos ir pan. Žingsnis į akmens amžių.

Šventės

Mėgstantys garsiai švęsti apie kitus retai galvoja. O kaimynai, iškvietę policiją 1 valandą nakties yra ne kas kita kaip „ožiai“. Nesvarbu, kad gal jie serga, gal rytoj jiems svarbi diena darbe ar laukia ilga kelionė. Taisyklės yra aiškios, o galimybių toliau linksmintis taip, kad kiti galėtų miegoti tikrai yra. Bet ką čia, dar vidurnaktį ir fejerverkus reikia pašaudyt, o kitą dieną skųstis, kad ko čia tavo šunys 4 ryto loja ir visus žadina, kai patys juos iš vakaro išerzina. Tikri trumparegiai, kuriems net tokie elementarūs dalykais „nesimato“.

Švenčia daug kas ir įvairias šventes: nauji metai, gimtadieniai, vestuvės, paskutiniai skambučiai, išleistuvės, paleistuvės ir kitoks briedas. Kai kurie net laidotuves taip „atšvenčia“, kad net policija prisitato. „Taigi tik vieną kartą“, bet tokių yra neribotas kiekis. Švęsti reikia, džiaugtis būtina, bet tam tikros ribos turi būti.

Visi turi elgtis taip, kaip įprasta

Tavo vaikai nelanko mokyklos? Tu psichas, žaloji vaikus. Tu neini į darbą nuo 8 iki 17? Tu tinginys, bedarbis. Tu vairuoji ne tautovežį, o kažką, ko Lietuvoje mažai? Tu kvailas ir išleidi krūvą pinigų remontui (net jei servise lankaisi tik tepalų ir stabdžių keitimui). Tavo plaukai žali? Tu LGBT arba nieko geriau nesugalvoji dėmesiu atkreipti. Tu turi 1 vaiką? Per mažai. Turi 2 vaikus? Kada trečias? Turi tris vaikus? Dėl pinigų darai. Apie keturis ir daugiau geriau jau nepradėt.

Visi kiti yra kažkuo blogesni, kažkokie netokie, išsišokę, siekiantis dėmesio ar kažkokios kitokios naudos. O jei žmogus dar ir laimingas, tai visai jau jam „kūkū“. Faktas, kad čia yra ne kas kito kaip pavydas iš tų, kurie patys negali, nenori, nepajėgia to siekti arba tiesiog nesupranta, bet pavydi to džiaugsmo, laimės, kurią skleidžia kai kurie žmonės.

Aš irgi dažnai pavydžiu. Tiem, kurie gali keliauti po pasaulį, leidžia žiemą šiltuose kraštuose, kol mes kankinamės ir burnojame dėl nevalytų kelių ar vengiame kišti nosį į lauką prie -25. Pavydžiu ir tiems, kurie į savo socialinių tinklų storius kelia arklius, kasdienius pasivažinėjimus keturračiais. Bet dėl to neskubu jų vadinti ar engti. Priešingai, man džiugu, kad tokių žmonių yra ir jie tuo mėgaujasi, gali tai daryti ir tuo pačiu gali mane įkvėpti imtis tam tikrų pokyčių.

Metas matyti plačiau – nebūkime tie trumpareigiai

Tokie trumparegiai, kurie kritikuoja bet ką kitokio, turėtų praregėti. Kuo greičiau jie pradės matyti plačiau, tuo greičiau jiems patiems bus lengviau. Atsivers galimybių keliai, ilgalaikis stresas nustos ėsti sveikatą, o ir į kaimynus, kurie kažką daro kitaip, bus lengviau žiūrėti be baimės, nesveiko pavydo ar nepaaiškinamos paniekos.