Išvyka ir Vilnius dažniausiai sunkiai siejasi, o mums tai toks miestas, į kurį dažniausiai vykstame kupini įvairių reikalų ir ne ilgiau kaip dienai. Šį kartą buvo kiek kitaip.
Išvykos tikslas gana aiškus – dalyvavimas Vilniaus maratone. Į jį, kaip jau įprasta, atvyko ir draugas iš Šiaulių, o siekiant nesėdėti namuose su svečiu lankomės įvairiose akiai patrauklesnėse vietose. Šį kartą tai buvo Belmontas ir Pučkorių atodanga, Vingio parkas, kuris idealiai tinka mokymuisi važinėti vienaračiu. Žinoma, neišvengiamos ir parduotuvės, o prieš sutinkant draugą dar ir įvairius darbinius reikalus susitvarkyti galima.
Kelionę pradėjome nuo triušių ir putpelių pašėrimo / palesinimo bei pagirdymo, bačkos – kubilo paėmimo. Bačka kartu su šuniu keliauja į tėvų sodybą. Šuo pailsės, o senasis kubilas anksčiau ar vėliau taps dideliu lauko vazonu. 
Pakeliui, jau visai prie Nemenčinės, sutinkame seną žiguliuką. Retas modelis – universalas. Nelabai į jį dėmesį būčiau atkreipęs, bet iš pirmo žvilgsnio jis techniškai labai tvarkingas. Vargu ar daug ~10 metų senumo automobilių galėtų su juo konkuruoti dėl būklės. Toliau – Vilnius ir mūsų užsisukimas į reikalus iki atvyks draugas.
Belmontas ir Pučkorių atodanga
Belmontą pasirinkome neatsitiktinai. Tai gana gerai žinoma, tikrai vizualiai patraukli vieta Vilniuje, o draugas joje nėra lankęsis anksčiau. Šalia esantis pažintinis takas ir Pučkorių atodanga – puiki vieta pasivaikščiojimui dieną prieš maratoną, o ir oras buvo tam puikiai tinkamas, nei per karšta, nei per šalta.
Čia lankiausi po šiokios tokios pertraukos, todėl užkliuvo keli pasikeitimai. Visų pirma, išdygęs naujas dvaras / švenčių salė, kuri tikrai atrodo prabangiai ir puikiai – idealu norintiems didelių vestuvių. Panašu, kad tokios kaip tik tą šeštadienį ten ir turėjo vykti (renginių apšvietimas, garso įranga, raudonas kilimas…)
Atsinaujinusi ir Pučkorių atodanga, o tiksliau, apžvalgos aikštelė viršuje, kuri yra net kelių lygiu ir puikiai tinkama neįgaliesiems. Čia yra net pavėsinė. Man patinka, kad tokios vietos tvarkomos ir tobulinamos, neatsižvelgiant, kad tai daugiausiai vietinių, o ne turistų lankomas objektas.
Pažintinis takas ir pats Belmontas ne ideali vieta mokymuisi važinėti vienaračiu, todėl traukiam į Vingio parką.
Vingio parkas
Vingio parkas – pilnas žmonių. Čia tikrai verda gyvybė, daugiausiai šeimų su vaikais. O dar sako, kad visi tik namie sėdi – nė velnio! Viso mūsų vizito čia tikslas – išmokyti svečia naudotis vienaračiu. Tai nėra lengva, bet nėra ir labai sunku. Rezultatas – pora valandų ramstymosi bei nuolatinio užlipimo – nulipimo ir jau pavyko nuvažiuoti ne vieną dešimtį metrų, o gal net ir daugiau nei 100. Žmonių reakcijos labai įvairios, tačiau labai pasijautė skirtumas Vilniuje ir kaime – Vilniuje nei vienas nepriėjo ir daugiau nepasidomėjo, tuo tarpu tiek kaime, tiek išvykos į Dusetas metu, žmonės domisi daugiau, juos domina principas, kaina, galimybės.
Vilnias maratonas
Šių metų Vilniaus maratonas man buvo antrasis bėgimo renginys. Pavasarį bėgau We Run Vilnius, buvau pasirinkęs 10 km distanciją, šį kartą savo jėgas išmėginau pusmaratonio, arba 21 km, distancijoje. Nėra lengva, ypač be pasiruošimo, tačiau nėra ir neįmanoma. Sunkiausia, kiek pamenu, buvo Žvėryne ties LEU stadionu (išseko pirmosios mano „baterijos“, ko gero), Vingio parke bėgant į stačią įkalnę ir Subačiaus g. įkalnė prieš apžvalgos aikštelę. Kitose vietose atrodo bėgi ir tiek, o ta masė tiesiog skatina nepasiduoti.
Vilniaus maratonas sulaukė labai daug žiniasklaidos dėmesio, tik, deja, ne iš gerosios pusės – vienam bėgikui tai buvo paskutinės gyvenimo akimirkos. Nors pasipylė gausa kaltinimų organizatoriams, Dankse bankui ir net Vilniaus merui, kaltų čia nėra, o maratonuose mirtys yra gana įprastas dalykas – dalyvių tūkstančiai, krūvis nėra labai mažas, ne visi geba paskaičiuoti savo jėgas, ne visi ir žino savo tikrąją sveikatos būklę. Įdomumo dėlei:
- Tai buvo fiziškai stiprus, ištvermingas žmogus, kurio profesija – karys.
- Bėgikas šiais metais net du kartus tikrinosi sveikatą.
- Tą patį sekmadienį Austrijoje vyko maratonas, kurio metu net du dalyvius ištiko mirtis.
Plačiau apie tai rašiau ant savo Facebook sienos. Bendrai paėmus maratonas man patiko, priekaištų organizatoriams negalėčiau pateikti. Žinoma, labai norėdamas porą kabliukų rasčiau, bet jų tikrai mažėja. Didžiausias trūkumas – didelė kaina. Jei gerai pamenu, už dalyvavimą maratone mokėjau 50 Lt, bet tai buvo labai išankstinė registracija – 2014 m. gruodžio 31 d.
Rezultatai… nežinau ar jie geri, ar blogi. Svarbiausia – finišavau, o siekti aukštų vietų ar gero laiko ne mano trumpom kojom ir tokiam pasiruošimui (po gegužę vykusio We Run bėgimo pabėgiojau „net“ du kartus…) Visgi, pagal organizatorių pateiktus rezultatus:
- Oficialus laikas 2 val. 7 min 28 s
- Užimta vieta 1426 (iš ~1820 finišavusių)
Šiek tiek užkvailiojo mano mylima Endomondo programėlė (naujo telefono GPS kiek prasčiau veikia nei senojo), todėl duomenys šiek tiek iškraipyti:
- Pusė maratono įveikta per 2 val. 5 min 14 s. (kažkur, ko gero, buvo GPS koordinačių šuolis) – asmeninis rekordas.
- Per valandą nubėgta 10,73 km – asmeninis rekordas.
- Greičiausias kilometras – 4 min 58 s – asmeninis rekordas. (Vingio parke)
- Greičiausi 3 km – 16 min 6 s. (Pirmieji kilometrai, pradėti matuoti nuo Sakurų parko)
- Greičiausi 5 km – 27 min 42 s. (Vingio parkas + A. Goštauto g.)
- 12 minučių testas – 2,25 km (Vingio parkas)
Rezultatai mane tenkina, kol kas apie 42 km (pilną maratoną) net negalvoju, bet ir toliau bėgsiu 21 km renginiuose, o savo malonumui / pasiruošimui taikysiu į 7-10 km ilgio bėgimus.
Trys dienos praleistos Vilniuje ir be didesnio nuovargio, kurį įprastai sukelia miestas, traukiniu namo iškeliavęs draugas ir daug įspūdžių galvoje. Žinoma, jokių didelių apsipirkimų, todėl tai tikrai galima priskirti prie vienos iš 12 išvykų. Šių metų tikslas beveik pasiektas. Liko dar 3 išvykos Lietuvoje ir bent viena už jos ribų. Labai tikiu, kad likusių 3,5 mėn. tam užteks.