Kinija tęsia dar 2019 metais pradėtą anti išmaniųjų telefonų ir kompiuterinių žaidimų politiką. Tuomet buvo įvestas 90 min per dieną limitas internetiniams žaidimams, vėliau (pačiu keisčiausiu laiku – per pandemiją, į kurią požiūris Kinijoje buvo „šiek tiek“ griežtesnis nei Lietuvoje) įvestas savaitgalio režimas – žaidimai tik nuo penktadienio iki sekmadienio ir tik po valandą.

Amžiaus skaidymas ir dar mažiau laiko

O dabar valdžia nusprendė, kad negana – reikia dar apriboti. Vaikai iki 8 metų galės telefonu naudotis ne daugiau kaip 40 min, iki 16-os net visą valandą, o vyriausieji turės super daug laiko – net dvi valandas telefono per dieną. Nuo 16 Kinijoje jau legalu dirbti lygiai taip, kaip ir suaugusiems (Lietuvoje yra šiokių tokių ribojimų). Dirbti gali, naudotis telefonu ar žaisti – ne. Kryptis aiški.

O ką lietuviai?

Kinija toli. Geriau pagalvokime apie Lietuvą. Ir geriausiai šią dalį reprezentuoja „intelektualių pasisakymų skilties“ tekstai (komentarai). Ypač tie, kurių profilio nuotrauka yra gėlytė ar bent jau koks kačiukas (stereotipas, bet dažnai pasiteisina). Komentarai atrinkti iš lietuviško įrašo apie Kinijos planus riboti nacionalinėje žiniasklaidos priemonėje (LRT paklausė „Kaip vertinate Kinijos valdžios kišimąsi į vaikų auklėjimą?“, tad vertinimų nemažai). Pradėkime nuo tų, kur būtent tokio tipo nuotrauka:

Panašu, kad šio komentaro autorei telefonas trukdo patirti ir gauti realią informaciją iš aplinkos. Na ir, žinoma, manymas, kad auga žemo intelekto lygio karta. Galiu paneigti, auga labai aukšto intelekto lygio karta. Tik tarp aukšto intelekto ir žemo bus labai didelė atskirtis, nes vieni išnaudoja galimybes tobulėti, o kiti eina lengviausiu tinginio keliu.

Ką gali telefonas pamokoje? Gamtoje? Kelionėje? Labai daug. Atpažinti grybą, sukurti išplėstos realybės realaus dydžio dinozaurą ar raganosį klasėje ir kambaryje, padėti kebliose situacijose. Jei vaikai telefoną matys kaip savo ausis tai ir tokiais įrankiais, tikėtina, nemokės naudotis. Puikiai tą matau tarp dabar jau suaugusių, kurie prisileido kompiuterį ir išmaniuosius įrenginius ir tarp tų, kurie spjaudėsi per kairį ar dešinį petį, jokiu būdu neleido sau šitų „beverčių nesąmonių“. O dabar jau reikia. Tik kiek per vėlu daugeliui. Žinoma, trūksta ir šiek tiek noro daugiau. Net 70 sulaukę senjorai puikiai pramoksta naudotis internetu, jei tik nori. Mačiau tokių pavyzdžių.

Dar keli debėsėliai, jūros ir gėlytės rašė, kad pritaria, džiaugiasi protingu sprendimu. Pritaria ir ne debesėliai, o realūs veidai, realios pavardės. Deja, bet tarp jų yra mokytojai, mokyklos psichologai, kiti su vaikais dirbantys specialistai. Pritariančių kur kas daugiau nei pašiepiančių ar pasibaisėjusiu tokiu sprendimu.

O kas jeigu?

Nemėgstu „kas būtų jeigu būtų“, bet čia labai tinka. Jei imtų mūsų šalyje ir įvestų tokius ribojimus? Ar būtų tiek palaikančių? Ar visgi būtų kaip visada – „valdžia mus laiko idiotais“, „vien tik ribojimai ir draudimai“ ir t. t. Staiga visa ta masė „ir mums taip reikėtų“ tampa „vėl draudimai!“

Tai būtų didelis žingsnis atgal. Jau dabar turime rimtų problemų IT srityje. Trūksta daugybės specialistų. IT egzaminą šiais metais laikė vos 2267 kandidatai. Išlaikė 90,6%. Tai yra, vos kiek daugiau nei 2 tūkst. potencialių IT specialistų kasmet. Taip, tai beprotiškai plati sąvoka, bet nuolat trūksta penkiaženklio skaičiaus specialistų „prie kompiuterių“. Ribojimai ir draudimai dar labiau nuo IT atitolins vaikus, dar labiau jų truks ir galėsim atsigręžti į kokią madingą ekologinę žemdirbystę (kuri labai labai brangi, beje), o gal tiks ir populiarusis pirk-parduok verslas. Pridėtinės vertės nekuriame gamybos srityje, nekursime ir IT. Nors šiandien tarp didžiausių Lietuvos įmonių puikuojasi ne viena IT įmonė.

Neriboti visai ar riboti griežtai?

Kažkodėl šioje situacijoje yra du kraštutinumai. Vieniems atrodo, kad reikia čia ir dabar uždrausti telefonus visiems vaikams (nepriklausomai nuo jų amžiaus arba paminint atsitiktinį skaičių be jokių argumentų), arba jei neribojama tai vaikai tik ir sėdi kiaurą parą prie telefono. Pamenu, buvo tokia dėstytoja studijų laikais, kuri mums, informatikams, dėstė vieną iš tų pedagoginių – psichologinių dalykų, privalomų tuometiniam pedagoginiam (jaučiuosi labai senas, kai tenka sakyti „tuometiniam“, bet įstojęs į VPU, baigiau LEU, tęsdamas magistro studijas LEU jau baigiau VDU – keičiasi dažniau nei įmanoma spėt sekti, tad tebūnie senas geras pavadinimas – pedagoginis – visiems iš karto aišku). Ji labai priešinosi telefonams, kompiuteriams. Per paskaitą jos žodžius konspektuoti galima tik į sąsiuvinį, nes taip yra greičiau. Susilažinau, kad jei rašysiu kompiuteriu greičiau nei kolegos ranka, ji man leis konspektuoti į „velnio dėžę“. Laimėjau, nors ilgai ieškojo kokios menkos gramatinės klaidelės prisikabinimui.

Tačiau blogiausia buvo, kai ji pasakė, kad kompiuteriai (telefonai tada buvo neišmanūs, tad nelabai aktuali tema) vaikams iš viso turėtų būti neleidžiami. Bandžiau argumentuoti žodžiu „saikas“, bet, panašu, jos žodyne jo nebuvo. Kaip ir nėra daugelio. Ar kompiuteris blogai? Taip, jis gi užgožia visa kita. Ar automobilis blogai? Taip, jis gi teršia! Ar elektra yra blogis? Tai žinoma, gi jai pagaminti reikia tiek daug pavojingų dalykų, o elektros linijos darko kraštovaizdį. Ar valdžia bloga? Visada. Nesvarbu, kalbame apie Lietuvos, rajono, mokyklos, darbo ar kokią kitą. Taip jau būna, kai žiūrima turint labai siaurą požiūrį.

Reikia mokėti

Riboti – galima. Netgi reikėtų. Ypač pradinukams, kurie sunkiai planuoja laiką ir dėlioja atsakomybes, prioritetus. Tačiau mokyti, skatinti naudoti tinkamai yra būtina. Ypač dabar, kuomet tiek daug kalbame apie dirbtinį intelektą (DI), kiek daug už mus gali padaryti ChatGPT (nors jis vienas paprasčiausių ir elementariausių DI įrankių), kai kompiuteriai yra visur – namuose, gamyboje, mokymo procese, automobiliuose ar net elementariausiouse buities prietaisuose.

Pilnai uždraudę ar nelogiškai ribodami tai, kas jau net nėra ateitis, bet dabarties būtinybe pasidarytume sau labai didelę problemą. Kaip ir neleisdami mokytis vairuoti atėjus laiku (nes o kam tau mieste automobilis?), neleisdami minti dviračio (dar nugriūsi!), ribodami sporto, menų ar kitokius būrelius (ai čia gi nesąmonė, kam tau to reik, eik į kiemą, imk lapą ir piešk, padainuosi duše ir užteks) galime sužlugdyti vaiką. Bet paleisdami pasroviui taip pat galime vėliau nebepagauti ir iš didelės srovės nebeištraukti. Tad kur turi būt tas brūkšnys? Čia sunkiausia dalis.

Kiek yra per mažai, per daug ir idealu?

Tokių skaičių nėra. Kalbant apie IT ir ekranus labai daug kas vadovaujasi kažkokiais tyrimais, kurie iš esmės susiję daugiau su psichologija ar sveikata nei su IT. Tad atsiranda tikslūs skaičiai ar rėžiai. Pavyzdžiui, vienos vaikų psichologės teigimu ne tik reikia riboti laiką, bet taip pat ir formuoti mąstymą apie tai, kad technologijos yra ne žaidimų, o darbo ir mokymosi priemonė. O kam tada skirtas pramoginis turinys ir žaidimai? Sakyčiau, reikėtų kurti požiūri, kad tai universali priemonė, galinti būti ir darbo įrankiu, ir pramoga, ir draugu, ir ginklu.

Dažniausiai matau tokius skaičius:

• iki 5-6 metų maksimum 1 val.
• 7-12 metų vaikams ne daugiau 2 val.
• Vyresniems rekomenduojama iki 2 val. su visokiom išimtim.

Įsivaizduokit 12-oką prie kompiuterio sėdinti ne daugiau kaip kokias tris valandas. Net IT egzaminas trunka 3 valandas. Kokias galimybes turi gauti informacija apie pasaulį, gamtą tas vaikas, kuris per parą kompiuterį / telefoną ar tiesiog bendrai – internetą – gali naudoti ne ilgiau kaip valandą ar dvi ir tas, kuris gali naudotis tiek, kiek jam reikia? Skirtingas. Labai. Tik čia esminis dalikas – TIEK, KIEK REIKIA. Kartais galima rasti gerą dokumentinį filmą, kuris trunka virš 2 val., kartais naudinga ir smagu pakeliauti per street view ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Bet jei paisyti griežtų limitų ir klausyti kai kurių žmonių nuomonės – tai nereikalinga ir tam nėra laiko paroje.

Be to, girdėjau ir tokią specialistų nuomonę, kad į kompiuterinius ar telefoninius žaidimus linkę tie vaikai, kurie mažiau bendrauja su kitais vaikais, tėvais, mokytojais. Tai vadovaujantis stereotipais apie socializaciją, visi iki vieno ugdymo šeimoje vaikų turėtų būti profesionalūs gamer’iai. 🙂

Efektyvumas slypi kitur

Jei norite, kad vaikai išnaudotų „ekrano laiką“ prasmingą, reikėtų padėti jiems ir nukreipti juos tinkama, jiems įdomia ir kartu naudinga linkme. Kompiuterinių ar telefoninių žaidimų yra begalės. Vieni jų yra beverčiai (mygtuko spaudinėjimas be jokios įtakos veiksmams), kiti reikalaujantys susikaupimo, mąstymo, logikos ir net kai kurių žinių, pavyzdžiui strateginiai miesto planavimo, karinės strategijos (kad ir kaip brutaliai skamba, bet tai irgi naudingi žaidimai), dar kiti lavina reakciją (pvz. šaudyklės, lenktynės) ar gali padėti įgyti įgūdžių – pavyzdžiui sunkvežimių vairavimo žaidimai puikiai padeda ir realybėje kai reikia vairuoti automobilį su priekaba.

Ką daryti tėvams, kurie nesupranta technologijų?

Mokytis. Kito kelio nėra. Domėtis, bandyti, ieškoti. Laikas ir patiems pabandyti vieną kitą žaidimą, rasti įdomios medžiagos, kuri patiktų ir vaikams. Vietoje eilinės muilo operos kartu pažiūrėti vaikams tinkamą dokumentiką ar lengvą šeimos filmą, iš kurio irgi galima gauti naudos, pasimokyti. Su vyresniais vaikais kartais visai įdomu pažaisti ir tinkle – „išsiaiškinti santykius“ lenktynių trasoje, patikrinti vienas kito taiklumą šaudyklėje ar kartu planuoti miestą, gal pilį strateginiuose žaidimuose. Ar tai blogai? Anot kinų – labai, už tai reikia bausti.

Prieš 7 metus rašiau apie kompiuterio priklausomybę, perskaičiau jau baigęs šį tekstą – vis dar matau tą patį.