Baigėsi dar vieni metai. 2023 metai buvo gausūs visko. Skirtingai nei 2020 metų apžvalga, šita bus kiek pilnesnė. Nors atitinka senąją – pasibaigė ir šie metai. Tad imam naują kalendorių (skaitmeninį, nes popierinis ant stalo vis dar rodo birželį) ir paliekam 2023-iuosius už nugaros.

Metų pabaigoje pradėjau daryti mėnesio apžvalgas, tad susimąsčiau, ar tikrai reikia prisiminti visus 2023. Bet pradėjau tai pabaigoj, tad reikia, tik gruodžio mėn. apžvalgos nebus, viskas suguls į metinę „ataskaitą“. Visai kaip kokioje valstybinėje įstaigoje.

Sausis atvėrė akis

Niekada negalvojau, kad aplink mane tiek veidmainių, melagių ir ieškančių progos smogt į nugarą. Klysti žmogiška, tačiau suklydus skelbtis, koks tu geras, o tavo klaidą paviešinęs blogas yra mažų mažiausia vaikiški. Tik kai vaikiškai elgiasi suaugę žmonės jie pradeda daryti labai dideles nesąmones, pasislėpę už „anonimiškų skundų“ kaukės. Institucinio smurto pavyzdžių matėm daug, kai kurios įstaigos aiškiai parodė, kaip nemoka dirbti, kitos leido suprast, kad didžioji jų darbo dalis yra būtent su fake’ais. Bet privalo reaguoti. Tai kainuoja visiems. Baudos už melagingus, ypač akivaizdžiai melagingus, pranešimus turėtų būti kur kas didesnės nei yra dabar. Džiugu, jau uždegta žalia šviesa visų SIM kortelių registravimui. Sumažins drąsą kai kuriems.

Pirmasis 2023-iųjų mėnuo privertė priimti nemažai daug ką keičiančių sprendimų. Ne visi jie patiko, kai kurie buvo brangūs, ypač laiku, bet kai kurie parodė, kad daug kas gali būti kitaip, kur kas geriau, kur kas efektyviau, kur kas įdomiau. Kartais gauni galimybę palyginti ir supranti, kad tai, ką laikei norma iš tiesų yra beveik dugnas.

Daugiau konteksto apie šią dieną čia.

Vasario pilietiškieji ir karo metinės

Po dialogo nebuvimo ir virtinės kaltinimų, nes viešinti problemų nevalia, vasarį priešmokyklinukei teko pradėti lankyti naują darželį. Nors savivaldybė „atlikusį tyrimą“ nustatė, kad esamas yra saugus vaikui (nors direktorė ir viešai išvadino melagiais, o viena iš darbuotojų negalėjo nurimti be anoniminių skundų). Ta pati savivaldybė, kurios meras (dabar jau buvęs, nors ir labai buvo įsitikinęs, kad toliau meraus) pradėjo reikalauti net viešo atsiprašymo, nes jau kas kas, bet darželis šitam kaime labai geras ir bendruomenė labai patriotiška bei pilietiška.

Puikiai savo pilietiškumą ir patriotiškumą bendruomenė parodo vasario 16 bei pakartojo kovo 11. Vėliavą iškelti yra sunkus ir neįveikiamas darbas. Ir šiaip, kam tas „skuduras“ reikalingas. Buvo ir tokių komentarų. Vėl paviešinau (visgi pažeidimas) – vėl tautos priešas, kaimo kiršintojas ir visokie kitokie epitetai iš pilietiškų patriotų, laikančių vėliavą pagarbiai supakuotą dėžutėje stalčiuje.

Karo metinės tik dar labiau paaštrina ir taip gana akivaizdžią kai kurių vietos gyventojų kryptį. Jei dar karo pradžioje, kai Ąžuolas lankė vietos mokyklą, buvo komentarų, kad Ukraina yra blogis, kad jų vėliavos negali būti Lietuvoje, tai praėjus metams taip manančių tik dar daugiau. Liūdna, labai. Jau nuo sausio pasimatė, kas akivaizdžiai myli raidę z ir apsidžiaugtų tiek ruso, tiek baltaruso invazija, nes ten „viskas geriau“, tik va pašalpa ar pensija lietuviška geresnė. Ir šiaip kažko tas leidimas gyvent Lietuvoje labai jau svarbus, nepaleidžia. Kai kurie rusmyliai, nekenčiantys Lietuvos, o ypač lietuvių kalbos, tampa valstybės tarnautojais.

Netikėtai atsiradęs naujas darbas atvėrė naujas erdves, naujas pažintis, bet kartu ir senus kolegas paverčiant naujas. Tik dar kartą įsitikinau, kiek mažai gi tų informatikų pasišventusių… Nors mano darbas, kaip įprasta, mokyti / dėstyti, bet kartu mokausi ir aš. Ypač iš tokių grupių, kurios yra tautų mišrainė. Nuo JAV iki Kinijos, nuo Ukrainos iki Kamerūno. Net nežinau visų šalių, nes tai jau „ne mano reikalas“.

Vasaris buvo vienas iš tų mėnesių, kai buvo visko labai daug. Kad ir 28 dienos, bet mėnuo buvo tikrai pilnas.

Kovo rinkimai

Kovą vienas svarbiausių dalykų visuomenei – savivaldos rinkimai. Man džiugesys tik dėl vieno – meras tapo buvusiuoju. Kad ir koks užtikrintas savo pergale buvo, net į debatus nėjo, nes, matyt, ne lygis. Tas pats, kuris reikalavo atsiprašymo dėl viešinamo šūdo „jo valdose“. Man tai buvo principo reikalas. Jei būtų situacija kitokia, nebūčiau bet kokia kaina balsavęs PRIEŠ, bet šį kartą ta vos 100 balsų persvara man buvo džiaugsmas. Nepaisant visko, Ignalinos rajonas yra politiškai miręs. Jei kai kur būna politiniai lavonai, tai čia visas rajonas yra politinės kapinės. Rinkimai čia tik imitacija ir šioks toks kėdžių pastumdymas. Kiekvienam tarybos posėdyje „karštais“ klausimais galima atspėti balsavimo rezultatus 100% tikslumu.

Kaimynams kovo 11-oji buvo kaip ir vasario 16-oji – be trispalvių, be tos garsiai ištransliuotos meilės Lietuvai. Kodėl? Nes reikia pajudint minkštą kūną vietą, kuri dažniausiai būna padėta ant minkštos sofos. Porą labiausiai epitetais mane apipylusių parodžiau pareigūnams ir vėl, gavo simbolines baudas, atsilygino melagingais pranešimais. Vėl. Tik kai kuriems atėjo suvokimas, kad galbūt kažką ne taip daro, o kiti perlenkė lazdą ir rizikavo baudžiamojo kodekso straipsniais savo adresu. O gal dar ir sulauks, nes ribų nejaučia.

Net tarnybos supranta, kad tai tik kerštas

Pabendravau su gaisrine (tiesa, eilinis ugniagesys nelabai supranta net tiesiogiai jam aktualių įstatymų, tas irgi liūdina ir aiškiai parodo, kad yra rimtų problemų šioje srityje). Pasukiojo pirštu prie smilkinio dėl iškvietimo. Tuo tarpu aplinkosaugininkai tiesiai šviesiai įvardijo kaimynų intelektą ir pasiūlė, jei negaila pareigūnų laiko, atsilygint tuo pačiu, mat buvo ir už ką, tik labai sunku laiku pagaut. Nežaidžiau, nes žinau, kad tai iš mūsų visų pinigų, o juokingos baudos neatperka jų darbo sąnaudų. Yra rimtesnių problemų.

Nepaisant visų nekviestų svečių, pagerintų kaimynų ir šiokių tokių iššūkių gyvenant per dvi vietas dėl darželio – atėjo laikas rimtiems pasiruošimams Kaziuko mugei. Kaip ir Kalėdų mugė, ši vaikams labai svarbi. Nors Nemunė dar net nebuvo mokyklos mokinė, ruošėsi ir ji: kepė, darė, prekiavo, pirko, žaidė… Kiekvienas toks didesnis renginys yra rimtas iššūkis ir tikrai įtemptas bei nelengvas, tačiau be galo malonus ir paliekantis įspūdžių ilgam. Tiek vaikams, tiek ir mums, jau kiek paaugusiems vaikams.

Nors po truputį tolstam ir atsiribojam nuo savo rajono, bet jaunimas yra viltis, todėl kartais vis pasivaidenu Ignalinos atviroje jaunimo erdvėje. Be jokios naudos sau, bet su viltim, kad bus geriau, bus naudinga jiems. Mažų mažiausiai, bent jau gal įdomu. Jie turi atsidavusią jaunimo darbuotoją, kuri nestokoja optimizmo. Pirmąjį pavasario mėnesį turėjau tikslą pristatyti tai, kas gali būti panaudota lipdant komandas, mokantis per projektus ar tiesiog linksmai leidžiant laiką pagal metodologiją, prie kurios parengimo prikišau nagus ir aš. Visa ji – čia.

Balandį pasirodė intelektas žudikas

Nors metai ėjo ir vis daugiau kalbėjom apie dirbtinį intelektą (DI), balandį pasirodė straipsniai apie pirmąją auką. Dirbtinis intelektas patenka į mano domėjimosi sritį, tik ne iš techninės pusės (nors informatikams tai labiau būdinga), bet iš praktinės panaudojimo įvairiose srityse, nepamirštant ir švietimo.

Nors apie tą straipsnį buvo daug kalbų ir visokių spekuliacijų, tai tik dar labiau paskatino žmones domėtis dirbtiniu intelektu ir jį naudoti. Pasirodė ir pirmieji (bent jau man) studentų darbai, atlikti su DI pagalba. Tiksliau, atlikti ne su pagalba, bet atlikti vien tik DI. Būtų visai lengva apgauti dėstytojus, ypač tuos, kurie šia sritimi nesidomi, bet studentų naivumui ir, manau, kvailumui ribų kartais nėra – CTRL+C ir CTRL+V. VISKAS. Teoriškai būtų galima tokiam studentui pabaigti studijų „karjerą“. Arba galima išmokyti, kaip tą įrankį panaudoti protingai. Čia sunkesnis dalykas, bet kur kas įdomesnis. Tokį tikslą sau ir iškėliau.

Gegužę baigtas darželis ir dar sugrįžusi šiluma

Jau iš anksto buvo aišku, kad gegužę viena iš labiausiai filtruojančių dienų bus 9-oji mėnesio diena. Iš tiesų, jos metu buvo proga prasivalyti kontaktų sąrašą. Paskutinė lotynų abėcėlės raidė, tam tikro rašto juostelė – viso to netrūko net ir šių dienų kontekste. Bent 30 tokių žmonių gyvena 2 kilometrų spinduliu aplink mane ir atvirai tai palaiko, garbina. Pirma mintis, kad liūdna, vėliau pradedi mąstyti, kad visgi tai yra pavojus ir rizika. Bet susigyveni su tuo, pasitikrini savo gynybos priemones, planus ir gyveni toliau, pašalindamas juos bent jau iš savo socialinio burbulo. Dauguma jų jau pasišalino sausį.

Tuo tarpu atšilęs oras, kai kurios dienomis kone vasariška šiluma – varo į lauką. Tingisi, ne visada yra jėgų, ypač su Nemune mieste, bet žaidimų aikštelėms laiko visada atsiranda. Taip atradom ir superinių aikštelių, pasimėgavom saulės spinduliais ir rimta šiluma beskaičiuodami dienas iki darželio išleistuvių.

Sulaukę išleistuvių tikrai nuoširdžiai šventėm. Nes tai reiškė pabaigą gyvenimo per dvi vietas, tai reiškė mažiau išlaidų, sugaišto laiko veltui, daugiau galimybių. Be viso to, baigėsi ir mano darbų dalis, tad laiko tik daugiau viskam. Nors į darželį kas rytą Nemunė ėjo pasišokinėdama, o iš jo – neužsičiaupdama pasakodavo, ką veikė (skirtingai nei kai grįždavo iš „vietinio“), ji beprotiškai laukė išleistuvių ir paskutinės dienos. Juk su broliu (nors ir pasipešant) gyventi daug smagiau, o kur dar mažoji sesė ir tiesiog savi namai.

Birželį „praskaidrinta“ Ignalina

Vasarą prasidėjo Ignalinos rajono rekordais. Vienas politikierius (kuris šiaip jau teisiškai neturėtų būti tarybos nariu arba turėtų atsisakyti savo veiklos) pagerino Lietuvos rekordą kaip daugiausiai banko kortelių turintis pilietis. Visas 112. Vėliau, tiesa, jo rekordą pagerino. Ne ką atsiliko ir buvęs meras, kuris „nieko blogo nepadarė“, bet suskubo pinigus grąžinti. Keista, kai iš sąlyginai nedidelio atlyginimo sugeba virš 13 tūkst. eurų grąžinti vos tik paskelbus apie jo 70 kortelių kurui. Bet čia jau ne mano reikalas, svarbiausia, šita tema judinama, parodoma, kokie „sąžiningi“ tie, kurie labiausiai apie sąžinę ir vertybes kalba. Gaila, bet daug kam tai nerūpi. Ne vienas žmogus yra pasakęs, kad čia menkniekiai. Turint omenyje, kad Ignalinos r. biudžetos vos virš 20 mln. eurų tai nėra mažos sumos.

Skaičiuoti reikia mokėti, bet dar svarbiau tą mokėjimą tinkamai pritaikyti. Nemunė bent jau įrodė, kad moka kažką ir sugebėjo skaičių olimpiadoje, o tiksliau mentalinės aritmetikos, prigriebt prizinę vietą. Stengėsi ji daug, mokėsi, bandė, praktikavosi daugiau nei buvo prašoma ir pasiekė. Žadėjo pasistengt ir kitais metais.

Kai jau vasara visai įsibėgėjo, Ąžuolas irgi pabaigė savo mokslo metus. Pirmus „kitokius“. Ne mokykloje, kuri akivaizdžiai vis dar laiko pyktį už „išimtą vaiką“, bet mokykloje, kurią sunku vadinti mokykla, nors lygiai taip sunku rasti ir tinkamą terminą. Ugdymas šeimoje buvo naujovė, kuri kartu kupina ir iššūkių su tuo visai nesusijusių. Jei pirmas pusmetis buvo sunkus dėl to, kad trūko žinių ir patirties kaip gi reikėtų iš tiesų organizuoti mokymąsi, tai antroji metų dalis buvo tiesiog visko per pilna. Galiausiai metai baigėsi sėkmingai, įdomiau ir su trenksmu!

Kai jau visi baigėm savo darbus (bent jau didžiąją dalį, nes darbų visada yra), pasipylė kelionės, naujos vietos, kurios visai arti, bet buvo neregėtos. Dažnai to priežastimi buvo tik klaidingas įsitikinimas ar tas noras judėti toliau.

Liepą pasirodę egzaminų rezultatai

Liepą man buvo įdomūs IT egzamino rezultatai, kadangi nemažai abiturientų gelbėjau. Gaila, kad tenka gelbėti ir bent 50% atvejų mokiniai yra tik aukos. Aukos sistemos, aukos mokytojų, aukos požiūrio. Kasmet prisiklausau istorijų apie informatikos pamokas. Tai mokytoja tik word’ą temokina, tai sprendžia uždavinius pagal vadovėlį, o jei kas neaišku liepia skaityt iš naujo, tai, baisiausia, tiesiog sėdi ir skrollina. Po viso to mokiniai eina pas korepetitorius. Informatika daugumai toli gražu nėra tas vienas dalykas, kurį tenka papildomai mokytis. Dažnai esu bent jau 4-as korepetitorius. Pinigine išraiška tai ne mažiau nei minimalus atlyginimas. Kyla klausimas, o kam gi ta mokykla iš viso reikalinga? Dėl socializacijos? Dėl „ne viskas gyvenime lengva“? Ar tiesiog, nes reikia?

Apie mokyklą labai stipriai liepą parašė viena alytiškė abiturientė. Nors buvo sakančių, kad tai tik viena medalio pusė, bet apie Alytaus šv. Benedikto mokyklą tai buvo n-tasis neigiamas dalykas, o mokytojų komentarai po abiturientės Facebook įrašu tik įrodo, kokie žiaurūs gali būti mokytojai. Gaila, kad tiek nedaug gerų mokytojų tėra likę. Kad ir kaip žiauriai beskambėtų, bet dalis jų turėtų būti išmesti iš mokyklos kaip sovietinės atliekos.

Kalbant apie atliekas, liepą buvo paskelbta, kad už jų tvarkymą mokėsim daugiau. Nors šiukšlininkai ir dirbo pelningai, o kainos indeksavimo (formaliai tai nėra kėlimas) priežastys akivaizdžiai neatitinka realybės. Pasipriešinti nėra kam, visi tyli, susimokės daugiau ir tik paburbės kur prie šventinio stalo. Apie tai kabo juodraštis jau kelis mėnesius, ten tiek dalykų, kad sudėliot viską aiškiai ir tvarkingai be galo sunku.

Rugpjūtis – kalbų mėnuo

Jei atrodo, kad dėstytojai ir mokytojai vasarą nieko neveikia, tai iš tiesų yra visai kitaip. Rugpjūtį gavau pažymėjimą, patvirtinantį, kad baigiau gestų kalbos A1.1 lygį. Pradinukas visiškas, bet malonu. Nors man daugiau tai buvo ne kalbos išmokimas, kiek visos esmės apie gestų kalbą suvokimas, bet vis tiek smagu, kur nos matant gestų kalbą suprast bent vieną kitą išsireiškimą.

Ąžuolas irgi nesnaudė, pradėjo mokytis naują kalbą – ispanų. Tai kalba, kurią, tikėtina, galės panaudoti realiai. Mažų mažiausiai kalbėdamas su savo mamos pusbroliais ar pusseserėm, nors jie laisvai kalba lietuviškai. O gal tiesiog keliaudamas ar besidomėdamas tais kraštais. Mano nuomone, tai kur kas geresnis pasirinkimas nei vokiečių, kuri dažnu atveju yra antra užsienio kalba mokyklose, prancūzų ar, tuo labiau, rusų kalba. Jei norės ar reikės – išmoks ir ją gana lengvai, tam tikrų pagrindų jau turi.

Nepaisant to, kad ukrainiečiams rusų kalba yra artima, dauguma jų ją moka labai gerai, o kai kuriems, priklausomai nuo gimtojo miesto, ji pagrindinė ar antra po suržiko (čia toks miksas tarp ukrainiečių ir rusų kalbų), jie puikiai pramoksta lietuvių kalbą. Ypač vaikai. Vyresniems kiek sunkiau, ypač jei Lietuvoje apsigyvena kraštuose, kur rusų kalbos labai daug (Vilnius, Visaginas, Klaipėda…) Labai gerą video tą temą įkėlė Viačeslavas savanoriaudamas stovykloj.

Pasikapstymai po kitas kalbas

Kalbos man gana įdomi tema. Ypač mėgstu pasikapstyt po latvių kalbą, kurios kaip ir nemoku, bet rašytinį tekstą galiu suprasti visai neblogai. Youtube nemažai video apie latvių ir lietuvių kalbas, o rugpjūtį radau ir bandymus susišnekėti tarp latvių ir lietuvių. Tikrai įdomus būdas lyginti kalbas. Tokių video apie slavų kalbas begalė. Niekada negalvojau, kad taip nesunku suprasti tiek daug skirtingų kalbų, tik reikia, kad būtų kalbama aiškiai ir lėtai. Nemažai jų: https://www.youtube.com/@Ecolinguist/videos

Nepaisant kalbų, jų panašumo ir bendrumo tarp kaimynų, su baltarusais turime labai mažai bendro, o jų kalbos beveik neįmanoma girdėti, tad visai džiūgavau kai Tverečiaus punktą (kartu su Šumsko) uždarė. Niekada nevažiavau į Baltarusiją (išskyrus tą kartą kai vykau 1991 į Ukrainą, nors nė kiek to neatsimenu), tad man tai tik džiaugsmas, jog visi tie „pas batiušką geriau“ neturės galimybės važiuot cigarečių ir degtinės. Tiesa, tik uždarius punktą supratau, kurgi kas dieną tas nelegalus taksi vežiojo žmones nuo mano vartų – o gi į Duty Free.

Rugsėjį jau du mokyklinukai

Rugsėjis – ko gero chaotiškiausias mėnuo metuose. Šią rugsėjo 1-ą į mokyklą važiuojam jau su dviem mokyklinukais. Nepaisant to, Nemunei didelio pokyčio nėra, nes kiekvieną mokyklos kampą jau pažinojo. Tik oficialiai tapo „sava“. Bet bendrai visi važiuojam kur kas drąsiau, kur kas labiau užtikrinti, nes žinom, kad važiuojam ten, kur gera.

Jokių politinių kalbų, jokių migdančių kunigų, jokių „VIP tėvelių“, kuriems būtinai reikia 15 minučių kalbėti apie nieką ar girtis savo kažkeliaženklėm paramom mokyklai (o iš tiesų tai saugikliu, kad vaiko neišmestų, teko turėti tokių klasiokų). 10-15 minučių svarbiausios info ir teprasideda įvairios pramogos, kartu su teambuilding’ais, individualiais pokalbiais, ramiais pasisedėjimais ar nusidūkimu iki tokio lygio, jog nespėji net automobilio užvest važiuojant namo, o vaikai jau sapnuoja.

Rugsėjis man reiškia ir daug naujų studentų. Šį kartą ir naujų dalykų. Neturėjau paruoštų programų, neturėjau vadovėlių (tokie neegzistuoja), neturėjau ir pakankamai laiko. Be viso to, neturėjau ir atlyginimo priedo. Bet pasiruošiau ir dirbau. Buvo sunku, bet įdomu.

Daug įdomumų pateikia ir studentų multikultūriškumas. Kaip ir vasarį, taip ir rugsėjį – pradedu dirbti su naujais žmonėmis iš viso pasaulio. Ypač pasisekusia tema tapo „Fake news“. Nesitikėjau tokio įsitraukimo, tokių diskusijų. Nuo juokingų naujienų apie skraidančias karves iki sudėtingų temų apie karą. Baisiausias, kai naujienas gali studentai patvirtinti savo sugriuvusiais namais, prarastais draugais, šeimos nariais.

Rugsėjį labai populiari švietimo tema

Apie švietimą rugsėjį informacijos, naujienų ir visokių kitokių publikacijų nors vežimu vežk. Tiek apie ugdymą mūsų šeimoje, tiek apie naujas taisykles, kaip pavyzdžiui šaudant sau į kojas su telefonų draudimais, tiek apie atnaujintas programas ar naujus dalykus. Ypatingai daug diskusijų sulaukė gyvenimo įgūdžių programa, kuri, jei nebūčiau susidūręs su tiek daug skirtingų žmonių ir vaikų, atrodytų bevertis dalykas, bet iš tiesų yra pakankamai svarbi. Deja, viskas priklausys nuo mokytojų ir mokyklų, o kai kur – net ir nuo politikų, mat kai kurios programų dalys buvo griežtai pasmerktos savivaldybių vadovų, nors pagal jokį įstatymą jiems nėra suteiktos tokios galios. Beje, įdomu, kad labiausiai širsta gana mažų savivaldybių vadovai. Tiesa, aktyvesni pasisakymai vyko spalį.

Grįžau dirbti į mokyklą ir aš. Tiek Ieva, tiek aš sutikome dirbi su kitais šeimose ugdomais vaikais. Nors sunku pateikti įdomiai informatiką ir įvairiausias technologijas nuo pat pirmos klasės, bet įdomu ir džiaugiuosi nepabūgęs bei sutikęs. Mes galim sau leist padiskutuot ir apie žaidimus, ir apie dirbtinį intelektą, jo ateitį, ir apie tai, kaip oras daro įtaką mūsų norui dirbti kompiuteriu. Tai man leidžia geriau suprasti, kaip iš tiesų IT mato jaunoji kartu, o jiems atrasti kažką naujo ir įdomaus (gal). Nevengiam diskusijų ir apie tai, kiek daug technologijų jau turim, o kompiuteris nėra tik tai, ką mes įsivaizduojam.

Kartu prasidėjo ir vaikų būreliai, papildomos pamokos. Ypač džiaugiamės naujiena – anglų kalbos pamokomis, kurias vaikams veda mūsų mokyklos mokinė. Tos pamokos yra kitokios, jos tokios, kad vaikai laukia, noriai jungiasi ir jei kažkas sutrukdo prisijungti būna nelabai patenkinti. Būna stebiu akies krašteliu, kas vyksta – ir pasportuoja, ir rimtai kažką rašo, ir juokiasi, ir susikaupę klauso. Rezultatą jau pajautėm – jie gali bendrauti.

Ąžuolo gimtadienio proga gauta dovana – pasivažinėjimas kartingu sugrąžino jo norą įsigyti keturratį. Taip sugrąžino, kad pradėjo nuo pat gimtadienio taupyt ir savo svajonę pasiekė. Tiesa, tik gruodį.

Spalis – mokosi jau ir tėvai

Spalio mėnesį vaikai turėjo labai įdomu visiems projektą – drugelius. Vikšrus gavome dar rugpjūtį, pradėjo virsti drugeliais rugsėjį, spalį jau trys drugeliai skraidė po virtuvę ir buvo kaip gana efektyvi gamtos mokslų priemonė vaikams. Dabar jau jie nesuklys nei drugelių ciklų įvardinti, nei ką ir kada valgo drugeliai, vikšrai.

Spalį šiokią tokią ugdymo procese bandė sukelti melagingi pranešimai apie sprogmenis. Ir jei mūsų vietos valdžia verkė, kaip mažai nurodymų gauna, kodėl leidžia jiems patiems spręsti daug ką, tai, su tuo susidūręs pats, nes gyvenu ten, kur registruota neformaliojo mokymo įstaiga, galiu tik pagirti pareigūnų darbą. Tiek regavimo greitis, tiek informacijos pateikimas – viskas buvo kur kas geriau nei daugeliu kitų atvejų.

Kad ir kaip šalta tuo metu atrodė, bet spalį teko ir po prūdą braidyt. Man jūra vėsoka buvo net ir liepos mėnesį Italijoje, kur buvo daugiau nei +30. O teko, nes mokyklos darželio talkos metu nebuvo kaip patogiau krapštyti senos tvoros prūdo. Įspūdį paliko kiek daug galima nuveikti, kai visi dirba kartu. Net mano vaikai sugebėjo tvorą pinti, šakas skabyti, genėti… Per darbų pamokas tiek daug neišmokau visus tuos mokyklos metus kiek išmokt buvo galima per vieną pusdienio talką. Po kurios, beje, kepėm picas. Patys darėm, patys į krosnį šovėm, patys suvalgėm. Lauke.

Spalį prasidėjo ir mokymai tėvams kartu su vaikais. Kaip daryti, ką daryti, ko nedaryti. Mokėmės apie projektus, diskutavom ir gerai leidom laiką. Nes mokytis nebūtina vien tik rimtai ir kažką rašant. Mokytis galima bendraujant. Čia vėl toks klausimas dėl socializacijos, tai kai ten su jos nebuvimu?

Sėslusis lapkritis

Lapkritis, priešingai nei visko pilnas vasaris, vėsus, niūrus, tamsus ir gana ramus mėnuo. Palengva dėliojami tekstai (vienas jų, apie socializaciją buvo perrašytas spaudai), vyksta paskaitos, pamokos, daugiau namisėdos nei judėjimo. Kadangi į pirmųjų lapkričio dienų maratoną stengiamės praleisti ir su visais nebėgioti nuo kapinių prie kapinių, tai ir mėgaujamės ramybe bei šilta arbata prie filmo ar serialo.

Na bet jau po truputį į viešumą lenda kalėdinės anomalijos.

Gruodis

Gruodis prasideda klasikinėmis žiemos problemomis keliuose ir kvailu požiūriu – nepatinka nusikask. Lygiuojamasi į blogesnius, nenorima būti geresniais. Juokinga ir graudu vienu metu, kai atsakingi asmenys pateikia šabloninius atsakymus apie galimybes (jų nebuvimą) ar „prisidėkite bendruomeniškai“, tuo pat metu atliekami protu nesuvokiami veiksmai, kurie reiškia didelį pinigų taškymą.

Net ir su apšvietimu panašiai – nakties metu išjungiamas absoliučiai visas gatvių apšvietimas, įskaitant ir žibintus virš perėjų, bet kalėdinė eglutė ir jos papuošimai dega visą naktį. Nes gražu. Tiesa, už teisės aktų, kuriuos pati savivaldybė išleidžia, nesilaikyma niekas savivaldybės nenubaus taip lengvai. Bet jie gali apmokestint ir nubaust paprastą žmogų.

Oi tos mugės

Nepaisant visokių kelių ir pernykštės patirties po kalėdinės mugės, gruodį vyko daug paruošiamųjų mugės darbų ir, be abejo, pati mugė. Ypatingai didelė, ypatingai aktyvi ir sėkminga jauniems prekeiviams bei super pasirinkimas pirkėjams. Man ši mugė tai šansas supirkti smulkesnes dovanėles tiems, kam dar jų nebūnu pasiruošęs iš anksto. Taip padariau ir šiais metais. Win – win situacija, man paprasčiau, vaikams uždarbis, dovanų gavėjams unikalios rankų darbo dovanėlės. Nuo muilų iki arbatų, nuo medžio drožinių iki odos gaminių.

Šiek tiek gausesnis sniegas ir vėliau atėjus šiluma suteikė galimybę vaikams pradėti namo statybas. Jei tėvas nepradeda, ten bent vaikai neprapuls. Per visą dieną pasistatė tokį iglu, kuriame tilpo visi trys. Tiesa, kiek vėsoka, tad pasirinko gyvent namie.

Vaikai paskutinį metų mėnesį pristatė ir savo pernykštį mokymosi projektą apie eglutes ir miestus. Net keista, kad tiek daug pamena, bet jau nuo mažų dienų pastebėjau Ąžuolo „o čia mes kažkada buvo su X“, „o čia mes nevažiavo tada kai važiavom į Y?“ Mėgsta jis detales, oi mėgsta.

Šventinės savaitės baigėsi turistiniu vizitu į Kauną – mano gimtąjį miestą. Net pagalvės mokestį teko mokėt, kaip tikriems turistams. Pasivaikščiojom, supažindinom savo svečius ir susipažinom patys iš naujo, atradom nematytų vietų ir pasidžiaugėm galimybe tiesiog mėgautis.

Į naujus metus žengėm iš namų, geroje, savoje kompanijoje. Be fejerverkų. Be šaunamo šampano lygiai 12 valandą. Be daugelio kitų tradicinių detalių. Stebėjom kitų šalių renginius. Gal kiek pavydėjom tiems, kurie gali vidurnaktį trumpom rankovėm po miestą vaikštinėti, bet pasitikom 24-uosius ir mes.

2023 baigėsi, naujo lapo versti nereikia

Dažnai pasibaigus metams metau įrašus apie tai, kad verčiamas naujas tuščias lapas, imama nauja gyvenimo knyga ir t.t. Mums tikrai nereikia to daryti, mes tęsiam, nes žinom, kad einam įdomiu keliu. Gali tas kelias vingiuoti, kilti ir leistis, gali eiti nuobodžiai kai koks tipinis lapkritis, bet tai yra mūsų kelias.

Šie praėję metai labai aiškiai parodė kai kurių žmonių tikruosius veidus, išryškino, o kai kur tik patvirtino, kokiu didelių savanaudžių yra net artimiausioje aplinkoje, bet tuo pat metu parodė ir įrodė, kad yra ir visiškai kitokių žmonių, kurie padės, patars, parodys kai kažko reikia, kai kažko nežinai. Ir visai nesvarbu, kokios tavo religinės, politinės pažiūros, kokia tavo tautybė ar įsitikinimai. Matyt taip ir reikėtų įsivaizduoti toleranciją.

Triušio metai bėgo ir prabėgo su netektimis, bet ir naujom gyvybėm, su iššūkiais ir naujom galimybėm. Taip, kaip ir turi būti, ko gero.

Prasidėjo drakono 2024-ieji metai. Šie metai paskelbti NATO, ES, Diplomatų Lozoraičių ir Dainų šventės metais. 20 metų kaip esam ES ir NATO dalimi, 100 metų nuo pirmos Dainų šventės, o apie Lozoraičius žinau palygint nedaug, bet ir jų trijų gimimo metinės įdomiai susidėliojo: 95, 100 ir 125. Aš dar būčiau paskelbęs rinkimų metais, nes jų bus oi kiek daug.