Švietimo ir sporto ministras pradėjo ieškoti būdo eliminuoti iš Lietuvos rusų tautinės mažumos mokyklas. Tą daro Latvija, Estija, bet mums tai šiek tiek sunkiau, nes yra susitarimų su Lenkija dėl jų tautinės mažumos mokyklų. Diskriminacija, net ir prieš rusus, kelia problemų. Tad ministras planuoja jau artimiausiu metu rast kelią, kuris nesukeltų didelių problemų Lietuvai ir tuo pačiu leistų išmest rusų kalbą, kaip pagrindinę, iš mokyklų. Rusų mokyklos būtų uždaromos, o lenkų liktų. Mano nuomone ir lenkų mokyklų nereikia. Tai tik apsunkina jų pačių gyvenimą, bet įrodyti tai jiems patiems pernelyg sunku.

Mokyklų, kuriose mokoma rusų kalba, yra visai nemažai, dar jas papildo ir mišrainės – lenkų/rusų, rusų/lietuvių. Tad bendrai jų apie 50. 2022-ais metais rusų kalba mokėsi per 14 tūkst. vaikų. O kiek dar ikimokyklinukų… Tą pastebėjau, kai reikėjo rasti darželį Vilniuje priešmokyklinukei – patogiausi darželiai buvo rusų arba lenkų.

Tiesiog uždaryti

Bene kvailiausia, ką būtų galima sugalvoti – imti ir tiesiog uždaryti rusų mokyklas. Taip niekas nei gali teisiškai, nei darys. Tačiau, pasirodo, kai kurie pagalvojo, kad būtent taip ir bus. Bent jau taip LRT straipsnyje teigė Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė, kuriai paskambinęs brolęs išsakė tokią baimę. Tiesa, tai ne rusų mokykla, tai dvikalbė. Nors mano akyse tokios mokyklos yra tokios pat rusų mokyklos su gražesniu apdaru. Neva multikultūrinė.

Skirtingų kalbų klasės

Tos pačios mokyklos direktorės pasiūlymas yra steigti rusiškas ir lietuviškas klases, neva tai padės lengviau integruotis rusakalbiams. Anot jos, po 3-4 metų visi rinksis lietuviškas. Nei kodėl, nei konkrečių pavyzdžių nepateikia, nors pati atstovauja dvikalbę mokyklą, tad galbūt galėtų pasidalinti sėkme (jei tik tokia būtų). Įdomu ir koks turi būti klasių santykis bei kokia integracija be prasilenkimo koridoriuose bus? Nespindi tokios dvikalbės mokyklos kažkokiais super gerais integracijos pasiekimais. Netgi, manau, gali priešingai suveikti, jei bendruomenė nėra stipri, pilietiška, jei net lietuvių mokyklose, kuriose daug rusakalbių, atsiranda prorusiškas nusiteikimas ir pas lietuvius.

Beje, pati direktorė pripažįsta, kad nors dalis lietuviškai kalba puikiai, dalis visgi silpnai. Tai tik parodo, kad nėra jiems poreikio kalbėti lietuviškai. Visaginas tą puikiai patvirtina – net ir jaunimas ne visada ten sugeba išlement sakinį lietuviškai, kartais ir supranta kreivai šleivai, ypač jei sakinys ne apie orą. Čia, žinoma, vyrauja rusakalbės mokyklos. Apie antrų užsienio kalbų „naudą“ esu rašęs čia. Panašu, kad su lietuvių kalba rusų mokyklos turi panašią problemą.

Kai kurie direktoriai siūlo tiesiog didint pamokų lietuvių kalba skaičių

Idėjos atsisakyti ugdymo rusų kalba ne visiems direktoriams priimtinos. Pvz. Valčiūnų gimnazijos direktorius teigia, kad nors kai kurie mokiniai net ir baigę mokyklą ne itin moka lietuviškai, problemą spręst reikėtų didinant pamokų lietuvių kalba skaičių.

Tarkim atsiranda dar daugiau lietuvių kalbos pamokų. Neįmanoma – dauguma mokinių ir taip „ant maksimumo ribos“. Keičiant kai kuriuos dalykus iš mokymo rusiškai į lietuviškai, kokie bus taikomi kriterijai? Matematika bus mokoma lietuviškai ar rusiškai? O dailė? O informatika? Pastarąją siūlau iš viso mokyti anglų kalba, nes lietuviški „MS Office“ (kuris išimtinai be konkurencijos dominuoja mokyklose) programų terminų vertimai tokie, kad suprasti gali tik tie, kas tuos terminus sugalvojo. Ironija, žinoma, nes nepatemptų mokytojai, kurie mažina balą už tai, kad mokinys vietoj vaizduoklio paminėjo žodį monitorius ar ekranas.

Valčiūnų gimnazijos direktorius gražų terminą rado – „ne rusų mokykla, bet Lietuvos. Lietuvos rusų“. Kuo skiriasi Lietuvos rusas nuo šiaip ruso? Kažkuo ypatingas? Ne. Tiesa, jis užsiminė apie tokį dalyką, kaip problemą šeimose. Būtent tai iš tiesų yra rimta problema, tik vargu ar pavyks iki tų šeimų prieiti, nes gi Lietuva bloga, Europa bloga, tik meška su vilku geri, bet pašalpas susirenka lietuviškas, pensijų laukia lietuviškų. Ne visos šeimos tokios, bet jei jau vaikas nekalba lietuviška, nesidomi Lietuva čia gyvendamas, tikėtina, kažkokį tokį vaizdinį ir matysime. Pradėsime siūlyti pagalbą tokiems, būsime dar blogesni, nes gi kišamės į šeimą. Prasidės Konstitucijos citavimas. Klasika.

Jei, anot I. Voiniušo, reikėtų pradėti nuo tėvų ir bendruomenių švietimo, o ne mokyklų, tai, po galais, kokia mokyklos paskirtis yra? Užimti maksimaliai vaikus? Ar visgi šviesti, ugdyti? Kažkuriam etape mes pamirštam, kas iš tiesų turi būti mokykla ir kokia yra jos paskirtis. Tiesiog grūste grūdama informacija, kuri yra vadovėliuose, internete, bet kur. Bet ją reikia sugrūst į vaiko galvą. Viskas. Čia mokyklos misija baigiasi. Ne visi mokytojai ir ne visos mokyklos tokios trumparegiškos, bet dominuoja tai.

Rusų mokyklos lengva propagandos priemonė

Užkliuvo dar viena jo citata: „Tai istorija, tradicijos, pagarba seneliams. Reikia ir literatūrą išmanyti, man atrodo. Puškinas nekaltas dėl visokių dalykų. Reikia tai mokėti. Iš pagarbos sau“. Mano žiniomis, niekas nedraudžia mokytis rusų kalbą, niekas nedraudžia domėtis Puškinu, Tolstojum ar netgi Rasputinu, niekur nemačiau planuojamo draudimo namuose kalbėtis rusiškai. Bet vat jei mokykloj jau mokytis teks lietuviškai tai nebeliks tradicijų, istorijos, pagarbos seneliams. Kvepia (o gal smirda) pigia propaganda. Ant tokios propagandos užkimba labai daug žmonių, neva va Lietuva draudžia rusišką istoriją, literatūrą ir t. t. Tokių frazių girdžiu / matau neretai.

Kalbos paaštrėjo irgi ne šiaip sau. Daug paskatino tai, jog rusų mokyklos mokiniai nusprendė šaudyt į tos pačios mokyklos mokinį, kuris nepalaiko rusų agresijos prieš Ukrainą. Du šaudę vaikai – rusiškos TV žiūrovai. Vieno vaiko tėvas – buvęs karininkas, policijos pareigūnas. Šioms tarnyboms reikėtų rimtai pasikalbėti ir su savo darbuotoju. Ne tik dėl įvykio, bet ir kodėl buvęs Lietuvos karininkas savo vaikui renkasi priešiškos šalies kalbos mokyklą. Dar keli pastebėjimai iš nukentėjusio vaiko mamos įrašo. Vieno vaiko tėvas pažadėjo trenkt vaikui už tokį poelgį – tikrai paskatins vaiką ateityje nesmurtauti prieš kitus. O kito mama prašė nesikreipt į policiją, nes vaikas nori būti kareiviu. Abejoju, jog Lietuvos. Su palaikymu rusams kare į Lietuvos kariuomenę neturėtų nei norėti eiti, nei turėtų įleisti tokį. Vieną atitarnavusį šauktinį, dabar rezervistą, buvo „pagavęs“ E. Mirotvorecas. Tokie rezervistai, kurie gavę automatą iššaudytų Seimą, pasisako laukiantys rusų, turėtų būti ne tik išbraukti iš rezervistų sąrašų, bet ir grąžinti visas išmokas, gautas tarnybos metu. Na, bent jau šiam vaikinui ir jo draugui gresia BK 170 str. 3 dalis ir jau teko atsisveikinti su darbu.

„Išmes mokytojus į gatvę“

S. Kovalevskajos gimnazijos direktorė Asta Marinaitė irgi kalba apie uždarymo baimę. Pagal tai, ką matau pastaruosius porą metų, tai, ką parodo ir rusų mokyklų direktorių žinutės, didelė dalis mokytojų sunkiai orientuojasi aplinkoje ir mato tik save bei savo dalyką. Arba jie yra tokie prasti ir save vertina lyg nieką, nes šiaip jau mokytojų trūksta. Tad net jei nutiktų taip, kad viena kokia rusų mokykla užvertų duris, mokytojų lauktų kitos. Tačiau jei tie mokytojai turi baimių, kad jie liktų „už borto“, tam gali būti rimtų priežasčių, pavyzdžiui:

• Jie nemoka lietuvių kalbos (realu)
• Jie yra prasti mokytojai, kurių nenorės kitos mokyklos, bet „savas“ direktorius laikė, neatleido (irgi realu)
• Jų politiniai įsitikinimai tokie, kad su lietuviais jie dirbt nei nori, nei gali (labai realu)

Politikai susikaldę, prezidentas, kaip visada, kritikuoja

Nenustebau pamatęs, kad Laurynas Kasčiūnas palaiko švietimo ir sporto ministro idėją. Visiškai nenustebau ir G. Nausėdos kritika. Artėja rinkimai, tad kritikuoti reikia bet ką. Nors jo atstovė ir išsakė kritiką, bet pateikė ir problemas, kurias mato. Problemos yra, sprendimas blogas, geresnio sprendimo nebus.

A. Armonaitė kritikuoja, Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas A. Žukauskas irgi nepalaiko. Abu laisviečiai. Šiek tiek keistokas požiūris, argumentuojama, kad esam multikultūriniai, daug stipresni. Pasižiūrėjus į vietos rusų daugumą, į jų poelgius ir požiūrį, pagarbą Lietuvai – nematau žavesio tame multikultūriškume ir stiprybėje. Kol kas mes esam stipresni, bet yra vietų, kur rusizmas įsigalėjęs ir lietuviams ten nėra gerai. Tik lietuviai tokia savotiška tauta, prisitaiko. Džiugu, kad palaipsniui tai keičiasi, bent jau didesniuose miestuose, bet yra ir tokių vietų, kur lietuviai atsikrauste pradeda šnekėt rusiškai, tuteišiškai ar dar kokiu neaiškiu kalbų miksu, nes „visi taip kalba, paprasčiau“. Lietuvoje… 🙁

Problema ne mokyklose?

Beje, stipriai klysta A. Žukauskas teigdamas, kad „… problema gi ne tame – ne iš mokyklų juk vaikai atsineša tas nacistines idėjas, jos iš šeimos eina ir iš šeimoje naudojamos žiniasklaidos“. Galiu 100% patvirtinti, kad namuose nėra rusiškos, baltarusiškos medijos, namuose nežiūrim Janutienės, Orlausko ar Klivečkos, Celofano vaikai nemato (nebent memuose), bet kai dar mokėsi mokykloj ir prasidėjo karas atėjo su aiškia žinute – rusija stipresnė, rusija geriau. Tai atėjo į mūsų šeimą iš mokyklos. Rimtesni pokalbiai, aiškūs vaizdai iš Ukrainos ir propaganda atremta. Deja, taip vyksta toli gražu ne kiekvienoje šeimoje. Tad dar ir šiandien matau kai kurių tos mokyklos esamų ar buvusių mokinių komentarus, like’us ant Z raidžių, akivaizdžios ruskių propagandos, matau panieką Ukrainai ir bet kokiai paramai jai, šlykštėjimąsi Lietuva, nors joje toliau gyvena. Jei šeima silpna, mokykla yra ta vieta, kuri gali padėti, bet gali ir pakenkti.

Ne tik rusų mokyklose problemos

Visame šiame diskusijų burbule išlenda vieno lietuviško darželio pedagogės komentaras menkinantis lietuvių kalbą. Žinoma, parašytas rusiškai. Bendru susitarimu tarp darželio ir pedagogės ji išeina iš darbo. Nors daug kas smerkia „susitarimą“, puikiai suprantu, kodėl pasirinktas toks kelias – net ir tokius žmones gina Darbo kodeksas, o išmetimas iš darbo nėra lengva procedūra. Tebūnie toks kelias, nes svarbiausia – tokie žmonės nebedirbs su vaikais. Bent jau toje įstaigoje. Žiaurokas sutapimas, bet tai yra tas darželis, į kurį Nemunė pradėjo eiti po to, kai jos pirmasis darželis po rusiškos propagandos ne tik nepripažino savo klaidos, bet dar ir pradėjo keršto kampaniją už viešumą.

Rusų mokyklų saugotojai ir mylėtojai gali bandyti teigti, kad va – problema ne tai, kokia kalba moko, bet žmonėse ir pas juos dirba visi patys geriausi. Taip buvo ir Didžiasalio atveju. Deja, bet rusų mokyklose vis išlenda koks perliukas. Pavyzdžiui, Visagino rusų mokyklos („Gerosios vilties“ progimnazija) mokytoja prieš metus ukrainiečiams pabėgėliams aiškino, kad Ukrainos niekada nebuvo. Kuo viskas baigėsi? Pokalbiu. Šiandien ta mokytoja vis dar yra darbuotojų sąrašuose, o visuose straipsniuose kolegų buvo giriama ir teisinama, net pabrėžiama, kad ji iš Ignalinos krašto, o ne Visagino ar rytinių kaimynų. Tarsi tai ką keičia, bet kuo daugiau bereikalingos info pateikiama, tuo labiau tikimasi, kad pati problema pasislėps giliau.

Rusų mokyklos ir darželiai kartais nepatinka ir kaimynams

Vienos mamos Facebook įrašas, kuris, ko gero, ir tapo labiausiai išplitusia informacija apie tą pedagogę, kuri lietuvių kalbą išvadino šunų kalba, labai gerai atspindi ir mano nuomonę bei turimas žinias apie rusų mokyklas ir darželius.

Pirmiausia, ji paminėjo vieną rusų mokyklą, kurioje esu buvęs prieš 7-8 metus (olimpiados metu). Budintis/sargas, kuris vietoj parodymo, kur reikėtų eiti, kažką sulemena rusiškai. Supratau, kad, ko gero, manęs nesuprato. Atmosfera iš tiesų tokia kaip rašoma – n metų atgal, nors visai netoliese, tame pačiame rajone, mokiausi ir aš, tik lietuviškoje mokykloje. Prasta buvo mokykla, bet šiek tiek labiau pažengus, o daug progreso įvyko būtent kai baigiau tą mokyklą (buvau grįžęs praktikai).

Apie darželius rusiškus mažai žinau, bet pamenu kai ėjau iš parduotuvės, o rusų darželio vaikai kaip tik lauke buvo po pietų miego. Jie žaidė kažkokį aktyvų žaidimą. Tiek keiksmažodžių nei vienam lietuviškam, net mūsų kaimo, darželyje nesu girdėjęs. O ką auklėtojos? Nieko. Jos tiesiog žiūri. Tai kartojosi ne vieną kartą. Dažnai sutapdavo mano laisvas laikas apsipirkti ir to darželio buvimo lauke laikas.

Paklausiau Nemunės, ką veikia auklėtojos jų darželyje (antrame) kai būna lauke. Sakė būna žaidžia kartu, būna tiesiog stovi ir neleidžia kai kuriems vaikams elgti netinkamai. Taip, visokių vaikų buvo ir tame darželyje. Ne su visais ji norėjo draugauti. Dar sakė, kad su auklėtojom neįdomu žaist gaudynių, nes jos pasiduoda. O gal kažkokį kitą žaidimą minėjo.

Kodėl tėvai veda savo vaikus į rusų mokyklas?

Klausimas, į kurį rasti atsakymą man be galo sunku. Esu klausęs net ir tiesiogiai tėvų, kurie taip nusprendė. Argumentų, nuoširdžiai, nesupratau. Geresnė (?) ir artimesnė (nors vis tiek vežioja tėvai), geriau moko anglų (bet tuo pat metu daug prasčiau moko lietuvių ir matematikos), daugiau būrelių (tarsi jų nėra už mokyklos ribų)…

Kiti gi argumentuoja, kad vaikui bus lengviau. Tikslas ne lengviau integruoti į visuomenę, kurioje šiaip jau turėtų gyventi, ne siekti, kad jam lengviau būtų ateityje, bet siekiama, kad vaikui būtų lengviau tada, kai jis yra gabiausias įsisavinti kažką naujo. Taip pat ir kalbą.

Kaip mokosi lietuviai svetur, kitos tautinės mažumos?

Tautinių mažumų mokyklų, tokių kaip yra Lietuvoje, kitose šalyse gali ir visai nebūtų. Lietuviai nuvykę į JAV, JK, Ispaniją, Italiją ar net egzotinius kraštus, sugeba išlaikyti savo tautiškumą, bet kartu ir kalbėti valstybine kalba. Kaip jiems tai pavyksta? Pirmiausia – jie ne rusai, kurie baisiausiai įsižeidžia itališkame restorane Milane jei jų neaptarnauja rusų kalba. Taip pat, jie sugeba susiburti, įsteigia bendruomenes, sukuria savaitgalines mokyklėles ir papildomai mokosi lietuvių kalbos.

Libaniečiai, turkai, kinai gyvenantys Lietuvoje taip pat sugeba steigti savo bendruomenes, susiburia neoficialiai, bendrauja, mokosi kartu ar dalinasi įspūdžiais. Taip jie išlaiko savo tradicijas, kalbą, perteikia istoriją ar kitas žinias. Jie nereikalauja tautinių mažųmų mokyklos savo kalba. Tai nerealu. Papildomas mokyklėles, bendruomenes gali finansuoti ir tos šalys, kurių tautinė mažuma nori bendrauti tarpusavyje. Tai puikus būdas tai valstybei išsaugoti savo tautiečių identitetą. Bet reikalaujama išlaikymo iš Lietuvos.

Kitas variantas – privačios tautinių mažumų mokyklos. Tikiu, jas rinktųsi maža dalis. Greičiausiai išliktų po vieną dvi rusų mokyklas Vilniuje ir Klaipėdoje. Bet kodėl gi mano pinigais turi būti finansuojami tie, kur daugybė jų net nekenčia Lietuvos, negerbia mūsų gražios ir senos kalbos, senesnės už jų pačių kalbą?

Tiesa, esu dirbęs tautinės mažumos mokykloje. Ta mokykla gerbia lietuvių kalbą ir net egzaminų rezultatai tą parodydavo. Mokomoji kalba – lietuvių, bet tai netrukdė mokyklai turėti papildomų mokomųjų dalykų, kurie padėtų išsaugoti žinias apie tautos istoriją, tradicijas ar kalbas.